Parduotuvių lentynose sparčiai populiarėja emblemos "auginta laisvėje", "be hormonų", "be antibiotikų". Ar gali būti, jog ant kumpio gabalo netrukus išvysime lipduką su užrašu "nejautrus skausmui"? Nors tai ir kelia abejonių, pastarųjų metų neurologijos ir genetikos mokslų pažanga šią perspektyvą daro visai tikėtina.

Ši perspektyva tokia reali, jog kai kurie filosofai teigia, jog tokią alternatyvą įvertinti yra tiesioginė etinė mūsų pareiga. "Jei mes negalime apsieiti be pramoninių fermų, mes bent jau turėtume imtis priemonių jų sukeliamo skausmo kiekiui sumažinti", sako St Louis Vašingtono universiteto (Misūris, JAV) filosofas Adam'as Shriver'is. Šį mėnesį publikuotame provokuojančiame straipsnyje Shriver'is tvirtina, jog priimtiniausia alternatyva - genetiškai sukurti skausmui nejautrius gyvūnus  (Neuroethics, DOI: 10.1007/s12152-009-9048-6). "Aš siūlau sprendimą, kaip jūs galėtumėte valgyti mėsą, tačiau išvengti gyvūnų kančių", rašo autorius.

Žmonija kasmet suvartoja beveik 300 milijonų tonų mėsos. Mūsų apetitas šiam maisto produktui nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio padidėjo 50 procentų, ir panašu, jog tendencija tvirtai tęsia savo maršrutą. Tikėtina, jog dauguma mėsos mus pasieks iš gyvulininkystės ūkių, kurie pasauliui žinomi savo prastomis gyvulių laikymo sąlygomis - prikimštais gardais, narvais, prievartiniu šėrimu ir mechanizuota priežiūra. Pavyzdžiui, fermose, kuriose viščiukai auginami narveliuose (angl. battery farm), įprasta procedūra, kurios metu paukščiams be jokių anestetikų ar kitokių skausmą mažinančių priemonių pašalinama dalis snapo, kad jie negalėtų įkirsti savo kaimynams.

Skausmo priežastims skirtų mokslinių tyrimų pažanga ir gebėjimas manipuliuoti skausmu molekuliniame ir genetiniame lygmenyje galiausiai gali lemti tai, jog Shriver'io pasiūlymas kažkada taps realybe. Galų gale, viskas atsiremia jau nebe į technines įgyvendinimo galimybes, bet į etiką ir ekonomiką. Pavyzdžiui, nustatyta, jog pelės, kurioms trūksta geno pavadinimu Nav1.7, yra daug mažiau jautrios karščiui ir slėgiui nei normalūs graužikai (Proceedings of the National Academy of Sciences, vol 101, p 12706). Panašiai blokuojant gyvulių skausmo jutimą, veiksmai, panašūs į minėtą snapų pašalinimą "potencialiai taptų humaniškesni", sako Shriver'is.

Vienas iš skausmo pašalinimo gyvuliams idėjos prieštaravimų yra tai, kad dėl tokios modifikacijos jie patys taptų pažeidžiamesni. 2006 metais atliktame tyrime mokslininkai surado šešis vaikus iš trijų pakistaniečių šeimų, kurie dėl tam tikro geno mutacijos niekada nebuvo jautę skausmo. Visais kitais požiūriais jie buvo absoliučiai sveiki. Visi vaikai nuolat turėdavo mėlynių ir pjautinių žaizdų, o vienas pramogai mėgdavo perdūrinėti peiliais savo plaštakas ir vaikščioti anglimis. Galiausiai jis žuvo nušokęs nuo namo stogo (Nature, vol 444, p 894).

Tiesa, galima rasti būda šiai problemai apeiti. Naujausi tyrimai rodo, kad skausmo pojūtis skiriasi nuo nemalonios savijautos ir su tuo susijusio "emocinio skausmo". Tai leidžia daryti prielaidą, jog įmanoma eliminuoti skausmo jutimą, nesunaikinant kitų fizinių jutimų. "Mums žinoma, kad žmogus gali atskirti pojūtį ir suvokimą, kiek tas pojūtis jį veikia", sako Pensilvanijos universiteto Filadelfijoje (JAV) kognityviosios neurologijos mokslo atstovė Martha Farah. Pavyzdžiui, morfijų vartojantys žmonės jaučia skausmą, tačiau jis juos mažiau erzina lyginant su tuo, ką jie jaustų nevartodami medikamentų.

Yra atlikta mokslinių studijų, kurių metų rastas ryšys tarp žmogaus emocinio skausmo ir priekinės smegenų žievės juostos dalyje (angl. anterior cingulate cortex, ACC). Kai kurie žmonės, turintys šios žievės srities pažeidimų, jaučia skausmą, tačiau apibūdindami jį nenaudoja sąvokos "nemalonus". Chirurgai kartais pašalina ACC dalis - taip siekiama pacientus išlaisvinti nuo sekinančio chroniško skausmo.

Neįmanoma tiksliai sužinoti, kaip gyvūnai, tokie kaip karvės, kiaulės ir graužikai, jaučia skausmą, tačiau "logiška manyti, kad ACC atlieka panašią funkciją", sako Shriver'is. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad ACC pažeidimų turinčios žiurkės elgėsi tarsi jas mažiau veiktų skausmas. Jos atšokdavo jas paveikus elektrošoku, tačiau tačiau gyvūnams suteikus pasirinkimą tarp buvimo šviesesnėje patalpoje ir buvimo tamsoje (kam žiurkės teikia pirmenybę), bet reguliariai kęsti elektros poveikį, žiurkės rinkdavosi elektrošoką (Experimental Neurology, vol 197, p 22).

Atlikti smegenų operacijas gyvuliams pramoniniais mastais nebūtų įmanoma. Norint gamintojams iš to gauti pelno, tektų išvesti genetiškai modifikuotas veisles. St Louis Vašingtono universiteto neurologas Zhou-Feng Chen'as kartu su kolegomis bando identifikuoti genus, kurie reguliuoja emocinį skausmą. Jiems jau pavyko išauginti genetiškai modifikuotą pelę, kuri neturi dviejų baltymų, reguliuojančių neuronų komunikacijas ACC regione. Mokslininkams injekavus į gyvūnų letenas nuodingo skausmą sukeliančio chemikalo, pelės jas laižė palyginti trumpai. Normalios pelės taip elgėsi ištisas valandas  (Neuron, vol 36, p 713). Iš to galima daryti išvadą, jog gyvuliams taip pat galima padėti išvengti nuolatinio ir erzinančio skausmo.

Kiti Chen'o vadovaujamoje laboratorijoje atliekami darbai rodo, kad genetinė inžinerija taip pat leistų puikiai kontroliuoti emocinį skausmą. Praėjusiais metais komanda identifikavo geną P311, kuris yra beveik išskirtinai išreikštas ACC regione.  Pelės be P311 stengdavosi išvengti karščio ir slėgio daromo poveikio. Tačiau kai komanda išmokė peles susieti tam tikrą jų narvo vietą su skausminga formalino injekcija, normalios pelės greitai išmoko vengti tos vietos, tuo tarpu pelės be P311 vis grįždavo atgal. Kadangi žinduolių P311 genai yra labai panašūs, įmanoma, kad "išjungus" jį karvėms ir kiaulėms, būtų gauti panašūs rezultatai, sako Chen'as.

Princeton universiteto filosofas Peter'is Singer'is, kuris yra teigęs, jog gyvūnų kančias ir mėsos valgymo teikiamą naudą būtina subalansuoti, sako, jog jam būtų sudėtinga paneigti, kad skausmui nejautrius gyvulius vis gi įmanoma išauginti. Tačiau jis taip pat priduria, jog tai savaime neišspręstų intensyvios gyvulininkystės problemų. Filosofo manymu, žiaurumas vargu ar yra vienintelis šios pramonės šakos trūkumas. "Didelės fermos jau yra tapusios gamtine katastrofa", sako John Hopkins universiteto Baltimorėje (Maryland, JAV) mokslininkas Alan'as Goldberg'as, palaikantis Singer'io mintį.  Fermos sugeneruoja didžiulius kiekius atliekų, daug šiltnamio efektą skatinančių dujų ir didina bakterijų atsparumą antibiotikams. "Manau, kad pramoniniai ūkiai paprasčiausiai turi išnykti", sako Goldberg'as.

Goldberg'as taip pat tvirtina, kad skausmui nejautrių gyvulių idėja gali nepasiteisinti ir dėl visuomenės požiūrio.  Jis kartu su kolege Renee Gardner atliko internetinę apklausą, kurioje tyrė galimą skausmui nejautrių gyvulių mėsos naudojimą. Rezultatai rodo, kad visuomenės palaikymo yra išties mažai, įskaitant netgi mokslininkus, kurie patys eksperimentuoja su gyvūnais (Alternatives to Animal Testing and Experimentation, vol 14, p 145). "Skausmo jutimas nėra vienintelė priežastis, neleidžianti kenkti gyvūnams", sako Kolorado Boulder universiteto etologas Marc'as Bekoff'as. "Faktas, jog jie yra gyvi, nors ir nejautrūs, neduoda teisės gyvūnus naudoti taip, kad jie galiausiai mirtų".

Susirūpinimas dėl genetiškai modifikuotos mėsos taip pat galėtų sujaukti planus veisti skausmui nejautrius gyvulius. Nors JAV maisto ir vaistų administracija 2008 metų sausį įteisino galimybę tiekti rinkai klonuotą arba genetiškai modifikuotą mėsą, vartotojų grupės vis dar tebereiškia susirūpinimą, o kai kurios kompanijos įsipareigojo neleisti jai patekti į viešąją maisto sistemą.

Shriver'is, pats ilgą laiką praktikuojantis vegetaras, neneigia savo kritikų požiūrio. Žinoma, eliminuoti pramonines fermas būtų geriausia alternatyva, sako filosofas ir prideda: "Jei kas nors gali įrodyti, jog mes tikrai esame ties lūžio tašku, kai visuomenė pasikeis ta linkme, aš mielai atsisakysiu savo idėjos".

Iš Petri lėkštutės - į valgymui skirtą lėkštę

Komentarai (30)