Jau baigia užsiverti ozono skylė virš Antarktidos, kur kasmet rugsėjo-lapkričio mėnesiais, kai Pietų pusrutulyje pavasaris, smarkiai išretėja ozono sluoksnis.

Kaip LŽ pasakojo Vilniaus universiteto (VU) profesorius dr. Arūnas Bukantis, šiemet didžiausia ozono skylė užfiksuota rugsėjo 17 dieną – apie 24 mln. kvadratinių kilometrų. Gerokai didesnė už Antarktidą ir beveik tokio pat ploto kaip Šiaurės Amerika. Ozono yra visoje atmosferoje iki 80 km aukščio, tačiau tankiausiai – stratosferoje, 20-30 km aukštyje. Stratosferinis ozonas yra tarsi mūsų apsauginis skydas nuo ultravioletinių spindulių. Visai kitoks priežeminis, troposferinis, ozonas. Jis išsiskiria jau kaip teršalas ir yra nepaprastai kenksmingas.

VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas A. Bukantis neseniai dalyvavo Paryžiuje vykusiame VI tarptautiniame meteorologijos forume „Miestai ir klimato kaita“. Su klimato kaita neišvengiamai susijęs ir priežeminis, ir stratosferinis ozonas.

Trys milimetrai

Atmosferoje vadinamojo gerojo ozono yra vidutiniškai 300 Dobsono vienetų (1 DU=0,01 mm suspausto ozono sluoksnio esant nuliui laipsnių Celsijaus ir 1013,25 milibarų slėgiui). Vadinasi, suspaudus visą atmosferos ozoną susidarytų tik 3 mm storio sluoksnelis, tačiau jis, pasak klimatologo, labai reikalingas – apsaugo nuo pražūtingų ultravioletinių spindulių. Kai ozono lieka mažiau nei 220 DU, atsiveria ozono skylė.

Nors ir pernai ozono skylės plotas buvo labai panašus, jis viršija pastarųjų dešimties metų vidutinius rodiklius. Vadinasi, ozono skylė kol kas nemažėja, bet ir didėjimo tendencijos nėra. 2002 metais jos plotas buvo sumažėjęs keliais milijonais kvadratinių kilometrų, tačiau 2006 metais staiga pasiektas net maksimumas – 27 mln. kvadratiniai kilometrai.

„Praretėjus ozono sluoksniui, žemę pasiekia daugiau ultravioletinių saulės spindulių. Jie žmonėms gali sukelti odos vėžį ir kataraktą, o vandenyne naikina fitoplanktoną, zooplanktoną, pažeisdami gyvybiškai svarbias maitinimosi grandis. Nykstant ozonui, krenta stratosferos temperatūra, keičiasi atmosferos cirkuliacija, – pasakojo mokslininkas. – Stratosferinio ozono kiekis natūraliai kinta priklausomai nuo metų laiko ir vietos, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais didelį nerimą kelia nepaliaujamas ozono mažėjimas.“

Virš Antarktidos periodiškai atsiverianti ozono skylė pastebėta maždaug aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai vertingos informacijos pradėta gauti iš JAV paleistų dirbtinių Žemės palydovų „Nimbus“. Net kelerių metų reikėjo, kol mokslininkai galutinai įsitikino, kad Pietų pusrutulyje pavasariais ozono sluoksnis iš tikrųjų smarkiai sumažėja, o vadinamosios skylės centre jo beveik iš viso nebelieka.

Dabar, palyginti su 1970-1979 metais, visoje pietų poliarinėje srityje pavasariais ozono būna 40-50 proc., o virš Arkties – 30 proc. mažiau. Pietų pusrutulio vidutinėse platumose jo sumažėjo 6 proc., o Šiaurės pusrutulio platumose – 3 procentais. Viso Žemės rutulio mastu ozono kiekis yra 4 proc. mažesnis nei 1970-1979 metais. Ozono sluoksnis virš Lietuvos nebuvo suplonėjęs iki sveikatai pavojingos ribos, o nuo 1993 metų nenustatyta ir ozono mažėjimo tendencijos.

Įkvepiantis pavyzdys

„Nuo 2000-ųjų bendras pasaulinis ozono kiekis nebekinta, ir galima sakyti, kad ozono sluoksnį stabilizuoti padėjo Monrealio protokolas, pasirašytas 1987 metais siekiant sumažinti į atmosferą išmetamų ozoną ardančių medžiagų kiekį, – pasakojo prof. A. Bukantis. – Dabar kai kurių išlakų, kenkiančių ozonui, atsisakyta, o kai kurių sumažėjo keliasdešimt procentų, todėl Monrealio protokolas dažnai pateikiamas pavyzdžiu, kad žmonija gali bendromis pastangomis nuveikti kai ką teigiamo ir naudingo.“

Vis dėlto nusiraminti, mokslininko įsitikinimu, negalima, nes ozono skylės susidarymą virš Antarktidos ir ozono nykimą apskritai lemia net keletas veiksnių: dėl žmogaus veiklos atsirandančių teršalų išlakos, t. y. chlorfluorangliavandeniliai, dar vadinami freonais, metilo chloroformas, bromo ir azoto junginiai, kitos cheminės medžiagos; vulkaninės kilmės chloro ir azoto junginiai; cikliška Saulės aktyvumo kaita; poliarinis stratosferinis sūkurys, izoliuojantis antarktines oro mases nuo vidutinių platumų.

Įvairiais vertinimais, apie 80 proc. ozono sumažėjo dėl žmogaus veiklos. Apie 15-20 proc. lieka gamtos veiksniams. Pavyzdžiui, 1991 metais Filipinuose išsiveržus Pinatubo ugnikalniui, aukštai į atmosferą buvo išmesta daug dulkių ir dujų, dėl to globalus ozono kiekis mažėjo dvejus trejus metus iš eilės. Be to, prognozuojama, kad per ateinančius 25 metus mažės saulės aktyvumas. Kai jis sumažėja, susilpnėja ultravioletinė spinduliuotė, reikalinga ozono molekulėms susidaryti. Saulės ultravioletiniai spinduliai suskaldo deguonies molekulę, o atsiradę laisvi deguonies atomai jungiasi prie kitų deguonies molekulių ir susidaro ozonas – jau trys deguonies atomai. Jei saulės ultravioletiniai spindulių intensyvumas yra didesnis, intensyviau vyksta ir ozono susidarymas. Kartu vyksta, kaip pabrėžė klimatologas, ir natūralus, gamtinis ozono nykimas.

Ozono skylės koncentruojasi būtent ties ašigaliais dėl atmosferos cirkuliacijos – stratosferinio poliarinio sūkurio susidarymo žiemą. Pietų pusrutulyje šis cikloninio pobūdžio sūkurys būna galingesnis. Jame cirkuliuoja tik antarktinis oras ir poliarinę naktį labai nukrinta temperatūra, žemiau nei -70 laipsnių. Saulės nebūna visą žiemą ir ozono vis mažėja, tad jau pavasarį jo būna mažiausiai. Be to, labai žema temperatūra yra palanki susidaryti stratosferiniams poliariniams debesims, kurių ledo kristaluose užšaldomi sieros, azoto, chloro ir bromo junginiai. Kai ateina pavasaris, tie ledo kristaliukai ima tirpti ir išsilaisvinę chemikalai labai staigiai suardo beveik visą ozoną.

Prieštaringos perspektyvos

Ozono atsikūrimo galime tikėtis, pasak mokslininko, ne anksčiau kaip po 50-70 metų, nes kenksmingos išlakos yra ilgaamžės. Pavyzdžiui, vienas chloro atomas gali suardyti keliasdešimt tūkstančių ozono molekulių. Jis dalyvauja begalinėje reakcijoje su ozonu ir nepasišalina iš stratosferos daugybę dešimtmečių. Po keliasdešimties metų kenksmingų dalelių pradės mažėti. Tada pradės atsikurti ir ozono sluoksnis.

„Bet, kaip rodo naujausi amerikiečių skaičiavimai, kai tik pradės daugėti ozono poliarinėse srityse, gali labai paspartėti klimato atšilimas, – sakė A. Bukantis. – Ozonas sugeria ultravioletinę spinduliuotę ir stratosferoje vasarą pakyla temperatūra net daugiau kaip 10 laipsnių. Jei ozono vis daugės, Antarktidoje gali prasidėti labai spartus temperatūros kilimas. Iš pradžių stratosferoje, vėliau – ir troposferoje. To iki šiol Antarktidoje nebuvo, nors Arktyje liko gal tik du trečdaliai buvusių ledų. Antarktidoje temperatūra beveik nesikeičia. Toks stabilus regionas stabilizuoja ir visą Žemės rutulio klimatą.“

Vis dėlto tai nereiškia, kaip pabrėžė mokslininkas, kad nereikia saugoti ozono sluoksnio. Jo irimui labai jautri visa gyvybė. Neabejotinai veikiama vandenynų ekosistema. Ypač poliarinių sričių vandenynuose smarkiai sumažėjo fitoplanktono, zooplanktono. Jais minta vėžiagyviai, o vėžiagyviais minta ir žuvys, ir žinduoliai. Daugėja ir žmonių, ypač Australijoje, susirgimų odos vėžiu ir katarakta.

Miestų problemos

Priežeminis, arba blogasis, ozonas koncentruojasi pramonės centruose, miestuose. Pasak prof. A. Bukančio, troposferinį ozoną išskiria chemijos pramonė, automobilių vidaus degimo varikliai ir jo koncentracija gali būti labai didelė. Jei atmosferos cirkuliacijos mechanizmas nepalankus, nėra vėdinimo, miestas neprapučiamas intensyvių oro srautų, dėl susikaupusių teršalų susidaro fotocheminis smogas. Jis plika akimi atrodo nematomas, tačiau labai pavojingas ir kvėpavimo takams, ir regos organams. Fotocheminis smogas dažniausiai susidaro subtropinėse šalyse. Tipiškas pavyzdys būtų Los Andželas. Šiame JAV mieste labai intensyvus eismas, daug saulės, ramus anticikloninis oras, o kai giedra ir intensyvi saulės spinduliuotė – puikios sąlygos fotocheminėms reakcijoms, kurių metu susidaro priežeminis ozonas. Vilniui fotocheminis smogas tikriausiai negresia, tačiau priežeminio ozono čia taip pat susidaro.

Paryžiuje vykęs VI tarptautinis meteorologijos forumas ir buvo skirtas su klimato kaita susijusioms miestų problemoms. Oro tarša – viena iš jų. Kita – šilumos salų susidarymas, kai centre, palyginti su priemiesčiais, temperatūra pakyla net keletu laipsnių. Apskaičiuota, kad milijoniniame mieste temperatūra būna net dviem trimis laipsniais aukštesnė nei užmiestyje. Jei miestas dar didesnis, tarkim, trijų, penkių ar net 10 mln. gyventojų, gali būti ir šešiais-aštuoniais laipsniais aukštesnė temperatūra. Vasarą, kai foninė temperatūra jau yra netoli 30 laipsnių, susidaro tiesiog nepakenčiamos sąlygos žmogui.

„Tokios problemos sprendžiamos įvairiais būdais, – sakė prof. A. Bukantis. – Pirmiausia visos transporto sistemos reorganizavimu, kad žmonės kuo mažiau važinėtų automobiliais, o daugiau naudotųsi visuomeniniu transportu arba važinėtų dviračiais. Žinoma, jei tinkamai parengtas dviračių takų tinklas. Vilniuje, pavyzdžiui, važinėti dviračiais pavojinga gyvybei, nes takai yra fragmentiški, eina per šaligatvius, staiga pasibaigia ar kerta gatvę. Net tokiuose naujuose rajonuose kaip Pilaitė, kur nutiesti nauji prospektai, dviračių takams neatsirado vietos.“

Paryžiaus susitikime kaip tik ir kalbėta apie švietėjišką veiklą, skirtą ne plačiajai visuomenei, o parlamento, vyriausybės, miestų savivaldos nariams, nes sprendžiant miestų problemas dažnai pasitaiko politikų neinformuotumo, ekologinio neišprusimo. Jiems mokslininkų atradimai, pasak pašnekovo, neretai yra ne tik neįdomūs, bet ir nesuprantami. Ieškota metodų, kad naujausia mokslinė informacija pasiektų sprendimus priimančių žmonių sąmonę, nes būtent nuo jų priklauso miestų ūkis, gyvenimas, visa organizacija.

Informacija apie klimato atšilimą, oro taršą, jos ryšį su orų būkle, atmosferos cirkuliacija nors vienu dviem sakiniais turėtų būti pažymėta ir per orų prognozes. Stiprus ar silpnas vėjas, kris ar kils temperatūra, lis ar švies saulė – viskas, pasak A. Bukančio, yra tiesiogiai susiję ir su teršalų sklaida. Kitas dalykas, gyventojų informavimas, jei susiklosto sveikatai nepalankios aplinkybės, tarkim, teršalai viršija normą. Jei užsilaiko sausi orai, teršalams neutralizuoti turėtų būti laistomos gatvės. Be to, Europos Sąjungoje kuriami ir įgyvendinami sudėtingi miestų želdinimo projektai – nuo žaliuojančių skverų, parkų, priemiesčių iki žalių stogų.

„O mes galandame kirvius ir kertame dar išlikusius medžius, – ironizavo pašnekovas. – Turėtų būti ilgalaikis strateginis mąstymas. Miestą statome ten, kur nėra želdinių. Dabar apsodiname priemiesčius, o kur liks neapsodinta teritorija, ateityje galbūt leisime statyti namus ir gyvenamieji rajonai tarsi įsispraus tarp jau esamų želdynų. Medžiai neužauga per metus. Ką dabar pasodinsime, tik po keliasdešimt metų kaip reikiant žaliuos. Turi būti vizija, kaip žmogaus gyvenimo sąlygos atrodys po kelių dešimtmečių. Kai kurie miestai kas dešimt metų išauga po pusę milijono gyventojų. Įsivaizduokite, kas darosi juose. Bent priemiesčiai turi būti kuo žalesni, kad žmonės galėtų esant pavojingoms sąlygoms rasti saugesnę vietą.“

Be to, svarbu ir energijos, šilumos vartojimo efektyvumas. Kol kas daugelis pastatų ne tik Lietuvoje yra neapšiltinti. Prarandama šiluma patenka į aplinką. Aišku, visiems malonu, kai žiemą vienu ar dviem laipsniais mieste šilčiau, sniegas nutirpsta, tačiau vasarą nekantraujame kuo greičiau išvažiuoti ten, kur bus bent dviem laipsniais žemesnė temperatūra.

„Namų apšiltinimas iškart sumažina energijos sąnaudas, energijos vartojimą. Nebešildome lauko, – kalbėjo prof. A. Bukantis. – Dabar siūloma tokia termografija, kai iš išorės kiekvienas pastatas nuskenuojamas ir matyti, pro kurias išorines konstrukcijas išeina šiluma – kampus, langus, kitus fasado fragmentus ar stogą. Taip galima nustatyti pažeidžiamiausias pastato vietas. Naujųjų statinių didelė šiluminė varža, bet tokių namų kol kas yra nedaug, todėl senųjų statinių renovavimas, šiltinimas būtinas. Kitas dalykas, kas už tai mokės.“

Komentarai (4)