Mokslininkai patvirtino: realybė neegzistuoja, kol nėra stebima

Čia va tokį setupą sumąsčiau. Gal norėtumėt panagrinėti? Paveikslėlyje pavaizduoti 2 poliarizatoriai A ir B. A stacionarus, o B lėtai sukasi apie x ašį. Už B stovi fotonų skaitiklis (ar šiaip koks šviesos intensyvumo matuoklis). Poliarizatoriai paprasti, tai yra išėjime turime tik vienos poliarizacijos fotonus, o kiti absorbuojami. Iš čia seka, kad poliarizatorius A praleis 50% šviesos. Dabar panagrinėkim kiek šviesos praleis poliarizatorius B. Tik nepamirštam, kad šviesos šaltinis spinduliuoja susietų fotonų poras ir atkreipiam dėmesį, kad atstumas nuo fotonų šaltinio iki A yra mažesnis nei atstumas nuo šaltinio iki B. Pradžiai panagrinėkim tas fotonų poras kurių vienas narys praeis per poliarizatorių A. Praėjęs poliarizatorių A fotonas įgys konkrečia poliarizaciją ir be to visi kiti praėję pro poliarizatorių A turės tą pačią poliarizaciją. Bet čia gi susietų fotonų poros, reiškia minėtų fotonų 'porininkai' irgi turės tą pačią poliarizaciją. Taigi jų praėjimas pro poliarizatorių B priklausys nuo B posukio kampo. Priklausomai nuo B posukio kampo praeis nuo 100% iki 0% minėtų fotonų. Tačiau mes iki šiol nagrinėjom tik fotonų poras kurių vienas porininkas praeis poliarizatorių A. Pavadinkim juos pvz. '' frakcija 1 '' O kaip elgsis kiti, tie kurių vienas porininkas bus absorbuotas poliarizatoriuje A? Pavadinkim juos '' frakcija 2 '' Kol kas klausimas toks: kokia bus fotonų frakcijos 2 į dešinę skrendančio porininko poliarizacija po to kai jo kairysis porininkas bus absorbuotas nejudančiame poliarizatoriuje A ?

Sutinku su tokiu teiginiu, kad realybe tokia kokia mes pažystam neegzistuoja be stebėtojo. Bet kitas klausimas, kada fizinis objektas jau buna stebetoju, 1 atomo, 2, 10, 10,000,000 ir tt., o gal virusas jau yra stebėtojas, nu OK gal ir ne sunku pasakyti, bet mikrobas turbūt. Kur ta riba, kai materija jau tampa stebėtoju ir kokiomis sąlygomis?

Stebėjimas fizikoje reiškia sąveiką. Fotono atžvilgiu tipiškai stebėtojas yra elektronas. Riba, kada sąveika sukelia dekoherenciją, yra apskaičiuojama.

, nes ir pats elektronas yra tik dalelė su tam tikra tikimybe, kad ji bus tam tikrose vietuose, elektronas irgi yra banga kaip ir fotonas, todel šiuo atveju elektronas nera fotono stebėtojas pats savaime. Štai kodėl https://www.youtube.com/watch?v=LW6Mq352f0E atkreipk dėmesi į nuo~2:30 iki ~4:00 čia pasakyta visa esmė. Klausimas išlieka atviras, kokio minimaliai sudėtingumo fizinio objekto reikia, kad jis jau būtu sąmoningas stebėtojas?

Taip, nes: - dalelės/bangos dualumas būdingas viskam, net santykinai makroskopiniams objektams, nes kvantinė dekoherencija (perėjimas iš bangos į dalelę) visada yra kažkieno atžvilgiu ir priklauso nuo sąveikos trukmės ir stiprio. Detaliau žr quantum decoherence; - dalelė, pvz, atomas, gali būti vieno stebėtojo atžvilgiu banga (molekulės stebėtojas), o kito - dalelė (kiti molekulės atomai). Šredingerio katinas turi savybę ekstrapoliuotis. Žr.pvz Wheeler's delayed choice experiment; - fizikoje nėra tokio daikto, kaip sąmonė, viskas priklauso nuo objektyvių faktorių, net jei priklausomybė viso labo tikimybinė.

Čia va tokia mintis dar dėl pažinimo problemų. Imam lyg visai paprastą pavyzduką: du šviesos spinduliai vieno fotonai poliarizuoti tolygiai atsitiktinai visomis kryptimis, kito spindulio fotonai poliarizuoti tik dviem statmenom kryptim ( po lygiai ). Sugalvokit eksperimentą kaip juos atskirti ?

Padaryk 3 plyšius, pasuktus per 120 laipsnių ir paskaičiuok praėjusį srautą per kiekvieną. Nepoliarizuoto spindulio atveju, gausi visur po lygiai. Poliarizuoto – viename plyšyje užregistruosi, priklausomai nuo išdėstymo, daugiau arba mažiau nei kituose dviejuose. Berods, kad taip, tingiu išsivedinėt konkrečias formules.

Aš nežinau kuom plyšių naudojimas būtų geresnis už paprasto poliarizatoriaus, tarkim labai kokybiško poliarizatoriaus kuriam tiksliai galioja Malus dėsnis http://scienceworld.wolfram.com/physics/MalussLaw.html Jei naudoti būtent tokį poliarizatorių tai pabandyk paskaičiuoti, man atrodo nepavyks atskirti kuris spindulys yra kuris. Jei minimas plyšys turi kažkokių papildomų sąvybių kuriom galima pasinaudoti tai galėtum detalizuoti ką būtent turi omeny?

Kvantinį neapibrėžtumą. Kaip suprantu, kairiu atveju spindulys, sudarytas iš ->begalybės fotonų, kuriuos gali vienoda tikimybe pagauti („išmatuoti“) bet kuriame kampe nuo -pi iki +pi. Be plyšių ekrane tiesiog gautum tolygų apskritą blyną, su 3 plyšiais gautum 3 vienodo ryškumo linijas. Dešiniu atveju, fotonai iki plyšių yra orientuoti arba ties vertikale, arba ties horizontale. Jeigu plyšiai orientuoti ties 0, 2/3pi, -2/3pi, tai pirmasis plyšys turėtų 1/4 ryškumo, kiti po 3/8. Čia grubiai primečiau, reiktų prisiminti tikras formules.

Iš filosofinio taško: https://www.youtube.com/watch?v=4C5pq7W5yRM

Sąlygas lyg teisingai supratai. Gal patartum kur būtų galima pažiūrėti tas formules vienam plyšiui ? Čia pvz: http://physics.stackexchange.com/questi ... arrow-slit aiškinama, kad padarius daug plyšių arti viens kito gausim paprastą poliarizatorių, apie kurį rašiau. Nors tokia konstrukcija sudėtingesnė, bet elgiasi ji paprasčiau nei vienas plyšys. (minėtas Malus dėsnis).

Plyšiai ne lygiagretūs, tai nėra difrakcinė gardelė.

Pasiūlymą "Padaryk 3 plyšius" supratau taip, kad užtenka vieno plyšio, tik jį galima pasukti įvairiais kampais, kad ir 120 laipsnių intervalu, tai yra iškart turėti paruoštus 3 plyšius galima, bet užtenka ir vieno jį pasukant ir matuojant kiek šviesos praeis. Ar teisingai supratau ? Jei taip tada ir klausiu kur galėčiau pažiūrėti formules kiek praeis poliarizuotos šviesos pro vieną plyši priklausomai nuo plyšio posukio kampo ?

Ne, reikia vienu metu. Kitaip nebus tikimybinės funkcijos „pro kurį plyšį fotonas nusprendžia praeiti“.

Ne, va taip: λ. Kaip laikrodžio ciferblatas su įrėžtais trim plyšiais nuo centro iki 12, 4 ir 8 valandų. Nepoliarizuotą fotoną aptikti vienoda tikimybė visuose plyšiuose. Vertikaliai poliarizuotą – tikimybė, berods, 0.5 aptikti plyšyje ties 12 ir 0.25 tikimybė aptikti kuriame nors kitame. Horizontaliai poliarizuotą – ties 12 P->0, ties 4 ir 8 – P->0.5. Šauni spindulį tiesiai į centrą, o už ciferblato pastatai ekraną ir pamatuoji, ar fotonai į visas puses nukrypsta vienodai, ar kažkuriom nukrypsta labiau nei kitomis.

Taip. O eksperimentą pats sugalvojai (atskirti ar šviesa poliarizuota), aš tik pasiūliau idėją, kaip jį atlikti. Grynai teoretiškai. Ar lygiai tokį eksperimentą kas nors yra atlikęs ir publikavęs – nežinau. Ne mano sritis, esu informatikas. Tačiau pagalvok pats. Kokia fotono banginė funkcija, kai jis poliarizuotas? Kokia tikimybė jį stebėti taške (ΔX,ΔY)? Ar ta tikimybė lygi nepoliarizuoto fotono stebėjimo tikimybei atitinkamuose taškuose? Kaip parinkti taškus, kurie parodytų skirtumą? Te tau pasiūlymas: parink plyšius, kurie išdėstyti tolygiai (tad nepoliarizuoti fotonai pralįs pro visus su vienoda tikimybe), tačiau kai kurie neatitinka poliarizacijos ašių. Poliarizuotas fotonas „nenorės“ lįsti pro tą plyšį, kuris statmenas jo poliarizacijos ašiai, supranti? ;]

Šviesa yra ir bangos ir dalelės. Kaip vanduo irgi sklinda ir kaip banga ir kaip dalelė. Jei mesi akmenį, tai jis sklis kaip banga, ir jei aklas stovės vandenyje, jis nejaus nieko, bet kai jį pasieks banga, jis pajus, kad jį kažkas pasiekė. O vanduo sudarytas iš dalelių, kaip ir bet koks objektas.

Na nežinau. Kol kas palikim laikinai teorinę pusę. Iš kart krito į akis praktinis gal net neįveikiamas sunkumas. Kaip praktiškai tą tik dviem statmenom kryptim poliarizuotą spindulį paleisti tiksliai į vidurį? Jei spindulys poliarizuotas atsitiktinai visom kryptym tada reguliuosi kol gausi simetrišką šviesos išsidėstymą ant ekrano, bet jei (antru atveju) rezultatas turi gautis truputį asimetriškas tai kaip atskirsi ar čia netiksliai į centrą nukreipei spindulį ar nukreipei tiksliai, o asimetrija gavosi dėl tavo teorinių numatymų. Bendrai gal įmanoma, jei imti platų/išplėstą spindulį, kad nereiktų tiksliai to spindulio centruoti. (na, kad šviesa ateitų lyg nuo Saulės) ?