Einšteinas galabija Schrödingerio katiną: Reliatyvumas žlugdo kvantų pasaulį

- Žodžiu mes esame tuo, kokioje aplinkoje gyvename. Kuoaplinkos poveikis mums yra mažesnis, tuo daugiau galimybių realizuoti save. - Visgi be aplinkos poveikio galėtų sulėtėti ir vidiniai procesai - nebūtų priešpriešos, nebūtų diskusijų. - Kuo intensyvesnė \'subalansuota\' komunikacija (gravitacija), tuo geresni rezultatai. Jeigu gravitacija yra vienpusiška, viskas eina link susinaikinimo. - Gal geriau nesistenkime būti vienpusiški, t.y. būti keliose pozicijose vienu metu, o tiesiog atlikime savo darbą bendroje misijoje. - Įtariu, kad ir Realiatyvumas su Kvantine mechanika neranda bendros kalbos, nes jie vertinami atskirai kaip absoliutas, o ne kaip vieninga sistema.

Vandenuk, o gal nustok šnekėti temomis, kurių visiškai neišmanai? Na puikiai suprantu, kad norisi pasireikšti. Bet jeigu tavo noras toks stiprus, tai bent jau išstudijuok, kas yra rašoma apie šiuolaikinį reliatyvumo teorijos ar kvantinės mechanikos suvokimą. Tada gal ir bus rimtesnė diskusija. Nes na dabar tie visokie absoliutai iš kažkur tai rodo, kad šių dviejų teorijų visiškai nesupranti ir nematai, kokios to problemos iš praktinės pusės, ką mato šiuolaikiniai fizikai. Žinoma, norisi pritempti kažkokį dvasingumą, pabrėžti žmogaus ribotumą tau. Bet kas iš to? Kokią prasmę matai tą pabrėždamas, kai rimti fizikai apie tai net negalvoja, nes yra išaugę iš šių siaurų rėmų ir puikiai suvokia, kad tokios "diskusijos" tėra laiko švaistymas ir geriau laiką skirti realioms problemoms spręsti, būtent tokioms, kokios ir nurodytos šiame straipsnyje. Tad ką žinau, tavo požiūris gali turėti pagrįstumo, tačiau jam trūksta šaltinio. Jeigu rašytum universitete kad ir bakalauro darbą panašia tema, tu jo nesugebėtum apsiginti vien dėl šaltinių trūkumo. Sakysi, kad mokslas yra stagnatiškas? Na tokiu atveju parodysi savo siauraprotiškumą, o ne mokslo vystymo problematiką. Iš tiesų, tie, kas recenzuotų tavo darbą, kas jį vertintų per gynimą, tau duotų daugybę laisvės šį darbą apsiginti, nes tą darytų žmonės, suvokiantys savo ribotumą ir ne visišką temos, kuria darbą rašai, supratimą. Tačiau tu reiškiesi technologijos.lt komentaruose, o ne vykdai kažkokį konkretų darbą, kad ir mokslinį, rodo tik tai, kad nesuvoki esamos realybės ir viską bandai pritempti prie savo kažkokio požiūrio, kuris greičiausiai yra labai klaidingas.

- Žodžiu pripažįsti jog esi ribotas, bet savo nuomonę pateiki kaip kažkokią galutinę? - Įtariu kad straipsnio net neskaitei. Dar pasakyk tarp fizikos ir žmonių gyvenimo nėra jokių paralelių. Viskas yra paraleliai susiję, tačiau dauguma žmonių (kaip ir tu) viską vertina pagal faktų žinojimą, o ne galimybes faktus susieti tarpusavyje. - Geriau eik žemės arti arba bent jau išdėstyk krūvą žinomų bet iki šiol nesusiejamų faktų. Beje kodėl visi taip suka galvas kaip susieti jeigu tai tiesiogiai nesusiję? - Aš taip pagalvojau kad visgi trūksta grandies tarp mano komentaro ir straipsnio temos, todėl tau sukėlė tokį pykčio priepuolį. - Tai va. Straipsnis sako, kad tyrimams trukdo gravitacija, t.y. ji gali iškreipti rezultatus. Tad kuo stipresnė gravitacija, tuo ji labiau iškreipia rezultatus. Juodosiose skylėse apskritai viskas sutrinama į 'miltus' būtent todėl ir sunku atsekti kaip tie energijos tvermės dėsniai ir kvantinės savybės tarpusavyje susiję. - Tas pats ir su žmonėmis. Nuo skirtingo aplinkos poveikio skirtingi žmonės (daugybe kvarkų, gluonų ir kt. š). Nesvarbu kiek tų dalelių bus surasta, visos jos susidaro savo savybių bei aplinkos poveikio pasekoje. - Aš čia daugiau viską mačiau iš psichologinės pusės. Dar pasakyk kad fizika ir psichologija niekaip nesusiję. Jos buvo išskirtos tik kai atsirado pakankamai duomenų (faktų), kuriuos būtų galim išskirti į dvi logiškai labiau susijusias grupes. - Išsilavinimas - tai ne vien tik aklas faktų žinojimas.

Šiaip tai straipsnyje yra faktinė klaida. TKS'e Žemės gravitacija tėra keliais procentais mažesnė nei paviršiuje. Paviršius yra ~6000 km atstumu nuo centro, TKS – tik ~6400. Todėl kalbant apie gravitacijos įtaką dekoherencijos eksperimentams, verčiau iškart galvoti apie bazę Mėnulyje, kur gravitacija ~6 kartus silpnesnė. Arba lėšas, reikalingas eksperimentui įvykdyti TKS, geriau investuoti į keliais % tikslesnius matavimo prietaisus.

Man irgi tai užkliuvo, bet taip pjau parašyta originale, o ir priekabiai žiūrint, gravitacija išties šiek tiek silpnesnė TKS. Iki Mėnulio nusigauti eksperimentų atlikinėti tikrai daug brangiau gaunasi O pakankamai tikslių prietaisų šiaip ar taip kol kas nėra, tai kai bus, galės atlikti eksperimentus Žemėje, o paskui – TKS. Jei rezultatai skirsis – bingo

Paviršius yra ~6400 km atstumu nuo centro, o TKS ~ 6800 km. Taigi, gravitacija TKS'e yra ne keliais, o net 11 procentų mažesnė nei Žemėje. Gravitacija sumažėja apie šešis kartus nutolus nuo žemės centro maždaug 16000 km, o geosinchroniniai palydovai nutolsta nuo Žemės net 40000 km, todėl pigiau būtų atlikti eksperimentus atvirame kosmose nei Mėnulyje.

Gal vis dėlto yra skirtumas tarp 0,89 g ir nulinės gravitacijos? Na gerai, Fermi estimation'ą paėmiau per grubiai – ekvatoriaus ilgį padalinau iš 2 pi vieno skaitmens tikslumu, ir tuo labiau nesiėmiau skaičiuoti, kiek yra (15/16)² ar tai (16/17)² – esmės, kad straipsnyje dėl TKS (paminėta konkrečiai!) smarkiai nusišnekėta, tai nekeičia. Dėl geosinchrono ar kokių Lagranžo taškų – mintis įdomesnė, bet vėlgi klausimas atsiremia į lėšas. Kiek kainuotų tokią gyvenamą laboratoriją „pakabinti“, apgyvendinti, sukalibruoti ir prižiūrėti tokiame aukštyje? Ar ne pigiau, greičiau ir paprasčiau 1-2 eilių papildomą tikslumą pasiekti Žemėje, jau vien todėl, kad čia galime įrengti dešimčių kilometrų ilgio ir milijardų tonų masės įrangą, įdarbinti tūkstančius inžinierių, statybininkų ir mokslininkų visame pasaulyje, su laiku atnaujinti prietaisus, juos užmaitinti gigavatinėm įtampom ir sujungti petabitinėm ryšio linijom – tipo, kaip LHC arba LIGO? Na gerai. Tarkime, kad su 1g atsiremiame į kažkokią fundamentalią ribą, kai tikslesni matavimai nebetenka prasmės. Kur garantija, kad ta riba yra būtent 1g ar 0,1g eilės, o ne, tarkim 0,0001? Iškelsime dešimtis milijardų kainuojančią laboratoriją vien tam, kad pamatytume, jog dabar jau trukdo Saulės, Jupiterio ar Paukščių Tako gravitacija?

Esmė yra ta, jog dekoherenciją sukelia ne gravitacijos stiprumas, o reliatyvistinis laiko sulėtėjimas. Galima palydovą "įvesti" į Lagranžo tašką ir taip kompensuoti gravitacinį poveikį, bet laiko sulėtėjimo tai nė kiek nesumažins. 1g net nėra ta fundamentali riba, jos apskritai nėra, nes susietumas tarp atomų dingsta tik per tam tikrą laiką. Nors Mėnulyje gravitacija siekia 0,16g, bet laikas ten tikrai neina 6 kartus greičiau, nes gravitacija nėra tiesiogiai proporcinga laiko sulėtėjimui. Jei tarsime, jog laiko greitis Žemėje yra lygus vienetui, tai Mėnulyje jis bus 1 + 6,6 • 10 (laipsnyje -10). Skirtumas labai menkas. Bet jei dalelės susietos viename lygyje virš masyvaus objekto, tai, nepriklausomai nuo to objekto masės, susietumas nenutrūks. Jei toks reiškinys vyksta dujose, tai savaime suprantama, jog pasireiškia dekoherencija, nes jų molekulės nuolat juda įvairiomis kryptimis. Bet jei tai vyksta anglies gabalėlyje, tai atomai nejuda, o tik vibruoja, tad jei atsiranda susietų atomų pora, kuri yra viename lygyje nuo Žemės paviršiaus, susietumas neturėtų nutrūkti. Pagal straipsnį, fizikai tik stengsis įrodyti, kad, pavyzdžiui, TKS'e susietumas trunka ilgiau nei Žemėje. Jei tai bus įrodyta, reikės ieškoti būdų, kaip kvantinius eksperimentus atlikti vienodame aukštyje, o ne kelti juos į kosmosą, nes ten susietumas taip pat nutrūks tik per didesnį laiko tarpą.