Penkios didžiausios Alberto Einsteino klaidos

Mano nuomonę, pagrindinė problema gali būti tame, kad kvantinė mechanika yra nepanaši į dabartini pasaulio suvokimą. Kai fundamentaliame lygyje tavo suvokimas apie kažką yra klaidingas, tada tą dalyką yra labai sunku suvokti. Tai kartais vadinama išankstiniu nusistatimų. Informacija tarp kvantiškai susietų dalelių perduodama greičiau už šviesą atrodo tik todėl, kad įsivaizduojame, kad jį turi būti perduoda per kažkokį atstumą. Juk daleles skiria atstumas. Bet mes nefiksuojame kaip ta informacija perduodama, tai yra nematome pačio informacijos perdavimo proceso. Fiksuojame tik tai, kad informacija perduodama. Girdėjau, kad kvantinė informacija perduodama greičiau už šviesą, bet kiek greičiau girdėti neteko. Atstumą tarp dalelių mokslininkai žino, jei negali išskaičiuoti informacijos perdavimo greičio vadinasi negali apskaičiuoti laiko per kuri informacija perduodama. Ir ar iš vis yra laiko skirtumas, ar tai įvyksta tuo pačių momentu. Tai yra laikas per kuri perduodama informacija lygi 0. Gal pati erdvė yra suvokiama klaidingai?

Greičiausiai niekas niekur neperduodama ir tiek. Tai yra ta pati banginė funkcija dvejose vietose.

:: Kampai - tai kiek pasukti poliarizatoriai eilinio matavimo metu, jie atsitiktinai pakeičiami prieš sekančios fotonų poros aptikimą. Rezultatai tarkim gali būti žymimi 0 arba 1 priklausomai ar tas detektorius užfiksavo fotoną. Galbūt rezultatų lentelė gali būti ir kažkiek kitokia bet transformuojama į šitokią. Keista, bet net vienas garsiausiu šiandienos tokių eksperimentų autorius tokios lentelės pateikti negalėjo. Nors ne jis vienas tokius eksperimentus darė, gal turi minčių kur gauti. Ir šiaip negi nebūtų įdomiau panagrinėt tokią lentelę vietoj pop straipsnių apie susietumą

Ūkiškai kalbant, galimas variantas, kad niekas nieko neperduoda todėl ir nėra greičio. Tiesiog tarp objektų yra kažkoks ryšys ir vienas objektas realiu laiku reaguoja į kito objekto pokyčius. Kuo objektų sąveika stipresnė (labiau susieta), tuo ji galima didesniu atstumu ir tiek. Pvz.: chameleonas? Kas jam perduoda signalą keisti spalvą? Ar spalvotas objektas išorėje ar pats chameleonas reaguoja į pasikeitusią aplinką? Galime išmatuoti tik kokiu greičiu kinta spalva, bet tai ne signalo perdavimo greitis. Pvz.: vairuojant automobilį apvažiuojame kliūtis? Nejaugi kliūtis perduoda signalą vairuotojui keisti kryptį? Ką galima išmatuoti, tai tik vairuotojo reakcijos laiką ir viskas. - Kažkas panašaus yra ir su gravitacija. Jeigu vienoje pusėje teigiamas laukas, tai kitoje būtinai neigiamas. Pvz.: Saulėje irgi keičiasi poliai. Asmeniškai nemanau, kad jie keisis palaipsniui slenkant visu apskritimu. Tiesiog jie slinks kol pasieks kritinę pasipriešinimo ribą, o tada tiesiog peršoks iš vienos pozicijos į kitą (susikeis vietomis). Pvz.: ISIL verbuojami kovotojai. Jie neturi jokios neigiamos patirties demokratinėje valstybėje, tačiau jos nekenčia. Kodėl? Kas jiems perduoda tokį signalą? Paprasčiausiai jie atitinka kažkokio tipo žmones, kurie susitapatina su ISIL propaguojamu gyvenimo būdu ir tampa lojaliais pasekėjais. Atpažinus tą ryšį (įvardijus), būtų galima daug efektyviau kovoti su šiuo reiškiniu nei tiesiog naikinant jį fiziškai. Pvz.: Nacionalizmas. Jis neišnaikinamas, nes tai vienas iš būtinų gyvybinių elementų. Jį galima tik transformuoti į labiau pozityvų reiškinį: patriotizmas, sirgaliai, tautiškumas, komandinis žaidimas, tolerancija, meilė, laisvė, visuotinis saugumas ir pan.

http://journals.aps.org/prl/pdf/10.1103 ... Lett.49.91 93 psl. Kai diskutavom tai buvau radęs geresnių darbų (su bent jau 20 data pointų) gal ir senesnėj temoj yra nuorodos, nežiūrėjau. Esmė kad nesigauna tiesios linijos nuėmus daug data point'ų, o sinusoidės tipo gaunasi. Na pažeidžia tą Bell'o nelygybę, čia reikia galvot a) arba kodėl pažeidžia b) arba kodėl nelygybė negerai suformuluota. Dėl a) Tai gali būt jog tai pati banginė funkcija, Arba realybė ne 360 laipsnių, čia pan. kaip kad spin-2 dalelę reikia apsukt 720 laipsnių kad gautai tą patį. Dėl b) tai niekaip nesuprantu kodėl lokaliam realizme turi būtinai būti ta tiesinė funkcija. Man norisi grynai matematinio įrodymo kad praėjimas per abu poliarizatorius yra ne tai kad tiesinis, o kad bet kokiai funcijai padavus parametrus neįmanoma atgamint eksperimentinių rezultatų. Atrodo lyg galėtai paimt parametrus (kampus, ne lokalius parametrus), paimt rezultatus ir surast abiejų arba kiekvieno atskiro praėjimo per poliarizatorius funkcinę priklausomybę.

įdomu ar rezultatai yra identiški šitais trim atvejais.

 Jei neidentiški tai galima būtų spėti, kad fotonų šaltinis nėra tobulas (klasikiniu požiūriu fotonai ne atsitiktinai poliarizuoti). Bet turėtų būti įdentiški (vistik reik patikrinti).

 Jei įdentiški tada kam nagrinėti visą šitą košę, imam tik vieną variantą pvz A_0 B_pi/8 ir jį analizuojam.

 Jei teisi kvantinė turim gauti tuos nelaimingus 85 procentus, 
apie kuriuos rašiau mūsų diskusijoj, kur programėlę buvai parašęs. 
Tų 85 procentų iš klasikinių lokalumo prielaidų neišeina/neišėjo niekaip gaut.

 Paaiškinimui nepadeda net tavo paminėta 720 laipsnių pilno kampo hipotezė, nes papildomam testavimui reiktų paimti ir atvėją A_0 B_3pi/8, kai kampas tarp poliarizatoriu lygus 3pi/8.
 Šiuo atveju pagal kvantinę turim gauti 15 procentų (ir spėju eksperimente gaunam, nors dėl ramybės reiktų būtinai patikrint). 
Bet pagal klasiką neišeina gaut mažiau kaip 25 procentus. Galėčiau pasamprotauti kodėl būtent pagal klasiką neišeina gaut tuos 85 ir 15 procentų (tik 75 ir 25), bet pirma norėčiau “pasikankint” su realių rezultatų lentele atskiroms fotonų poroms.

Nereikia ten prieigos. Klasikinė ir kvantinė teorijos prognozuoja sutapimą tik kas pi/4: kai 0 tai 100% kai pi/4 tai 50% kai pi/2 tai tai 0% ir t.t. (poto kartojasi). Priešingu atveju rezultatai išsiskiria. Sukinėt abu tai beprąsmiškai atrodo, pilnai vieno užtenka. Ar čia su mintim aptikt šaltinio netobulumą?

S(α, α, β, β) = |E(α, β) − E(α, β)| + |E(α, β) + E(α, β)| ≤ 2, where E(α, β) = [C++(α, β) + C−+(α, β) − C+−(α, β) − C−+(α, β)/N is the correlation of the two observers’ results for certain angles α and β of their polarizers. N is the sum of the corresponding coincidence rates C and “+” means in this context that we detected a photon in transmission-mode of the polarizer and “−” that we detected it in the reflection-mode. In violation of this inequality quantum theory predicts that the rates C vary as ∝ sin2(β − α) and that the quantity S can be as big as Sqm max = Sqm(0◦, 45◦, 22.5◦, 67.5◦) = 2 √ 2 = 2.82 > 2 In our experiment a typically observed maximum value of the function was S = 2.73 ± 0.02 corresponding to a violation of the CHSH inequality of 30 standard deviations assuming only statistical errors (Table 5.3). Such a measurement took 10 s and is in good agreement with the quantum theoretical prediction.Measurements of the coincidence rates over the whole range of possible angles showed perfect sinusoidal variation with up to 97% visibility (Fig. 5.1 and 5.4). " Nevisai tiksliai čia nukopino iš pdf failo, tiesiog įdėjau copy/paste kurią vietą turiu omeny. Visi keturi mano minėti kampai reikalingi formulėj išgauti maksimalią S reikšmę.

Ne na tai suprantama, gauni 2.82 kas yra > nei 2, pazeidi nelygybe, parodai kad klasikinis poziuris neteisingas, bet tai o kur diskusija?

Kiek suprantu tas reiškinys 
S(a,a',b,b') = |E(a,b) – E(a,b')|+|E(a',b)+E(a',b')|
 pasiekia maksimumą = 2 √2
 kai E(a,b)=-E(a,b')=E(a',b)=E(a',b')=(√2)/2 Tada žiūrim formulę E(a,b)= C++(a,b)/N + C- -(a,b)/N – C+-(a,b)/N – C--(a,b)/N Ten originale antras narys ne taip parašytas ir galiniai skliaustai praleisti.
Aš tiesiog atskliaudžiau.
 Taigi funkcija E(a,b) žymi skirtumą tarp fotonų dalies kurie elgiasi vienodai (abu praeina arba abu nepraeina, jei pvz absorbuojantis poliarizatorius ) ir fotonų dalies kurie elgiasi skirtingai (tik vienas praeina) Bendra dalis tų kurie elgiasi vienodai C++(a,b)/N + C- -(a,b)/N Bendra dalis tų kurie elgiasi skirtingai C+ -(a,b)/N + C- +(a,b)/N Na ūkiško pritaikymo prasme tas E(a,b) keistas dydis.
 Tarkim perfrazuojant: procentas einančių į mokyklą minus procentas neinančių į mokyklą.
 Ir kur tokį pritaikysi, nebent matematikams pasižaist. Bandom eit prie kažko apčiuopiamo.
 Atsimenam, kad kai a=0 ir b=0 visos fotonų poros elgsis vienodai, tai yra arba abu fotonai praeis arba nepraeis. Aš čia patekimą į detektorius Alisa_1 ir Bobas_1 traktuoju kaip 'praeis' Tada turim E(0,0) = 1 
arba kitaip sakant 100% fotonų elgsis vienodai, 0% skirtingai Tarkim imam a = 0, b = pi/8
 Iš pradinių samprotavimų žinom, kad E(0,pi/8) = (√2)/2 Dabar turim : C++(a,b)/N + C- -(a,b)/N + C+-(a,b)/N + C- -(a,b)/N = 1 kitaip sakant visų dalių suma lygi vienetui, bet vienodai besielgiančių minus skirtingai besielgiančių lygu 
C++(a,b)/N + C- -(a,b)/N - C+-(a,b)/N - C- -(a,b)/N = (√2)/2 Iš čia nesunku surasti, kad C++(a,b)/N + C- -(a,b)/N lygu apie 0,85 ir 
C+-(a,b)/N + C- +(a,b)/N lygu apie 0,15 

Tai yra 85 procentai elgsis vienodai (pateks į poliarizatorius Alisa_1 Bobas_1 arba į poliarizatorius Alisa_2 Bobas_2)

 O likę 15 procentų elgsis skirtingai (jei vienas pateks pas Alisa_1 tai kitas pas Boba_2 
arba jei vienas pateks pas Alisa_2 tai kitas pas Boba_1)

 Be to man beveik akyvaizdu ir be paaiškinimų, 
kad C++(a,b)/N = C- -(a,b)/N ir C+-(a,b)/N = C- +(a,b)/N Tai yra pvz. pusė iš tų 85% kurie elgiasi vienodai patenka į detektorius Alisa_1 Bobas_1 ir kita pusė patenka į detektorius Alisa_2 Bobas_2 

 Šitą procentų radimo būdą aš turėjau omeny jau tada, kai rašei programėlę, 
bet tada neprisiruošiau surašyti iš kur juos gavau.

 Priėjom prie fiziškai/eksperimentiškai gana suprantamos formuluotės, belieka galvoti kodėl 85 ir 15 procentų prie šitų kampų, o ne 75 ir 25 kaip numato klasika. Šitą vietą kažkaip supratus, paaiškinus spėju visa Bello nelygybė taptų vizualiai suprantama.