Dievas žaidžia kauliukais. Internetinis žaidimas įrodė, kad Einšteinas klydo

Čia minimas profesorius iš MIT. Kažkaip jis vis dar nesuranda laiko atsakyti į mano laišką su programa imituojančia susietumą naudojant paprastą klasikinę bangą vietoj fotono. Nors žadėjo ... bet matau kompiuteriniai žaidimai įdomiau

Tampu rusafobu kai aplankau sita tinklapi.

------------------- P.s. Kvanto mechanika man asocijuojasi su istorija, kai kitas tave įtikinėja jog tu sergi, o paskui siūlo gydymą už kurį turi susimokėti.

Reiškiame užuojautą.

Vienas iš būdų įrodyti betką esant teisinga arba klaidinga (priklausomai nuo pradinių nuostatų) yra padaryti įrodymą labai ilgą ir vis sudėtingesnį, nes tikimybė padaryti klaidą (silogizmą arba paralogizmą) auga pagal tuos pačius tikimybinius dėsnius, kuriuos norime patikrinti. Viena iš galimų tikimybių ir fizikos paradoksų priežasčių gali būti tai, kad viską (bent kol kas) pažįstame santykinai ir neturime tiesioginės ir nepriklausomos nuo mūsų lokalinio suvokimo holistinės informacijos apie mąstomą objektą. Ta reiškia, kad visi išvedžiojimai yra analogiški teiginiams - sviestas yra sviestuotas. Pagrindinė priežastis gludi mūsų atsitiktinumo sampratoje. Atsitiktinumą suvokiame, kaip indeterminizmą, t. y. procesą, kurio rezultas nenuspėjamas. Tačiau būtent toks ar jam lygiavertis atsitiktinumo apibrėžimas yra deterministinis ir neišreikšta forma remiasi determinizmo sąvoka - apibrėžimas per priešingą teiginį - determinuotumo nebuvimą. Čia daroma ta pati loginė klaida, kurią daro ateistai bandantys įrodyti Dievo nebuvimą, arba scholastų samprotavimuose apie velnių skaičių ant adatos smaigalio, neįrodžius pačių velnių egzistavimo. Tai kas egzistuoja galima įrodyti perrinkimo būdu, o apie tai, ko nėra, net begalinis perrinkimas neleidžia padaryti galutinę išvadą, todėl nėra įrodymas. Taigi, jei atsitiktinumo sąvoka yra vienareikšmiai determinuota per determinizmą, ji pati yra determinuota ir taip yra pati sau prieštaraujanti, t.y. paradoksali. Iš prieštaringos prielaidos galima išvesti bet ką. Tikimybiniai samprotavimai yra patogus instrumentas, nes išvestiniai statistiniai vidurkiai svyruoja mažiau, nei patys įvykiai, tai teikia pasitikėjimo, bet tai nėra įrodymas matematine, logine ir empirine prasme. Kvantinis susietumas yra susijęs su tuo, kad mūsų modeliavimas remiasi tvermės dėsnio aksioma, o tai reiškia, kad nagrinėjama objektą apibrėžiantys kintamieji yra surišti - tvermės sąlygos apribojimas. Tai reiškia, kad modeliavimo erdvėje objektas aprašomas, kaip n - matis paviršius (daugdara) ir perėjus į kanoninių kintamųjų erdvę du reperiai bus susieti. Tačiau tokia išvada nedraudžia daryti prielaidą apie virtualius lokalinius tvermės pažeidimus ir tai vasada galima padaryti minėtą n-matį modelį "pamerkiant" į pakankamai didesnę modelinę erdvę, kurioje yra begalo daug būdų tų apribojimų išvengti naujuose kanoniniuose kintamuosiuose (Tai yra nekorektiškai suformuluotų matematikos uždavinių (ill-posed problems) pagal J. Hadamard'ą sprendimo metodika). Taip atsiranda "paslėpti parametrai". Tai didina tikimybę, kad susietumas yra tik asimptotinis, t. y. teisingas (pasireiškia) tik ilguoju laikotarpiu (galioja tik virtualiems vidurkiams). O tai reikia, kad paslėpti parametrai galimi. Šiame ginče A.Einšteinas turėjo neabejotiną patirčių pranašumą, nes jis pirmasis suprato, kad šviesos spinduliavimas vyksta kvantais, o tirdamas reliatyvumą nuo pat pradžių rėmėmsi Lorenco tranformacijos apibojančia sąlyga, kuri susiejo konfiguracinę geometriją, laiką ir masę kas reiškė, kad šie dydžiai nėra kanoniniai kintemieji, o susieti. Būtent todėl jo teorijos ilgai nesuprato dogmatiški protai ir jos nepriėmė. Kvantinės mechanikos kūrėjai ignoravo energijos ir kitų tvermės dėsnių analogiškus apribojimus, todėl juos "atidavė" į "atsitiktinumo" rankas. Dabar mes tą darome savo uždirbtus pinigus atiduodami į vertybinių biržų bei politikų valdomos infliacijos rankas, nors ir ten viską lemia "paslėpti parametrai". Tareikia išmokti jais pasinaudoti. Oligarchija yra vienas iš galimų būdų Čia tarp fizikos, finansų, ekonomikos bei politikos yra tamprus ryšys - modeliavimo metodologija.