Daugiau kaip tūkstantis eurų per mėnesį nepakilus nuo kėdės ir neatsitraukus nuo socialinių tinklų galėtų atrodyti kaip sukčių vilionės patikliems interneto vartotojams, tačiau Rusijoje tai iš tiesų įmanoma – dažniausiai tereikia neabejoti valdžios sprendimais arba susigyventi su sąžinės priekaištais.

Tačiau, kaip duodamas interviu Rusijos žiniasklaidai prisipažino dar vienas buvęs vadinamojo „trolių fabriko“ darbuotojas, anoniminių ir Kremliui palankių komentarų rašymas iš jo nepareikalavo nė vieno iš šių dalykų, mat „alternatyviais faktais“ nebetiki nei patys pramanų skleidėjai, nei juos skaitantieji.

Pateikiame Rusijos naujienų portale „Bumaga“ pirmą kartą publikuotą sutrumpintą interviu su interneto „troliu“:

Kodėl jūs išsirinkote šią profesiją ir kaip pradėjote dirbti?

2014 metais baigiau filosofijos fakultetą ir nežinojau, kur eiti, o dar turėjau didelių skolų, kurias reikėjo greitai grąžinti. Tuomet iš kažkurio straipsnio sužinojau apie „fabriką“ ir supratau, kad ten galima greitai uždirbti. Dažnas mano kolega, beje, apie darbą sužinodavo taip pat kaip ir aš.

Kai atėjau į pokalbį, jau žinojau, kad rašysiu provyriausybines agitacijėles internete. Ir net nenustebau, kai man kaip testą davė parašyti komentarą „fašistinių Jungtinių Amerikos Valstijų“ tema. Man, aišku, buvo tuo pačiu metu ir gėda, ir juokinga, bet aš tai padariau. Ir mane priėmė.

Visgi iš pradžių buvo sunku priprasti – neaišku, kodėl aš išvis aštuonias valandas sėdžiu tam tvankiam biure, darau tai, ką darau, bet mane sugundė lengvas darbas ir geri pinigai. Aš susitaikiau ir paprasčiausiai pradėjau mėgautis tuo, kad nieko nedarau ir gerai uždirbu.

Mūsų darbas organizuotas taip: mes ateidavom į biurą, sėsdavom penkiese 20 m² kambaryje ir kiekvieną dieną parašydavom po 200 komentarų ir 20 naujienų-įrašų iš skirtingų netikrų puslapių. <...> 2016 m. pabaigoje, tikrai žinau, liko skyrių, rašančių apie Ukrainą ir rinkimus JAV. Apie tai, kur rašiau aš, man uždrausta kalbėti dėl pasirašyto kontrakto.

Kodėl jūsų profesija nemėgstama?

„Troliai“ rašo absurdiškus dalykus, kurių niekas kitas niekada neparašytų. Kiekvieną kartą, kai sugalvodavau tekstą, tai buvo tikras fantazijos polėkis, mums buvo leidžiama iškraipyti pradinę informaciją kaip norim, kad pakreiptume ją prie to, ką reikia gauti. O žmonės nemėgsta skaityti tokių nesąmonių. Tokių, kurie iš tikrųjų tiki „ypatingu Rusijos keliu“, labai mažai.

Mes buvo tokie tarsi patriotizmo gynėjai, bet net ir nemokant atpažinti, kad tą ar aną komentarą paliko „trolis“, tokia tematika vis tiek siutins. „Fabriko“ komentarai kuria rusiškojo patriotizmo, nacionalizmo įvaizdį, kuriame tik mes teisūs ir tikėti reikia tik mumis. O tikrasis patriotizmas kur kas platesnis ir pasąmoningai visi tą supranta. Ir mūsų nemėgsta dėl to, kad mes iškreipiame patriotizmo sampratą.

Mūsų iš tikrųjų daug. Mano skaičiavimu, iš mūsų centro kiekvieną dieną į internetą pasipila daugiau kaip 5 tūkstančiai komentarų ir (socialinių tinklų – red. pastaba) įrašų, visa tai „apšiukšlina“ erdvę. Visiems normaliems žmonėms kaip ir nusispjauti, į tai jau mažai kreipiama dėmesio, bet ilgainiui atsibosta kaip spamas (liet. šlamštas).

Šitos profesijos nemėgsta netgi tie, kurie tai dirba, visi supranta, kad užsiima absurdu. Nors dabar viskas šiek tiek kitaip – po „fabriko“ pasirodymo žiniasklaidoje vadovybė pradėjo mažinti žmonių skaičių, tarp jų atleido ir mane. Dabar jau jie renka tokius, kurie tiki tuo, ką rašys. Dabar reikia įrodyti, kad tu patriotas, jog rašytum komentarus už pinigus.

Taip vadovybė sumažina nutekinimo tikimybę, kaip nutiko su Malceva ir Savčuk. (Olga Malceva ir Liudmila Savčuk yra merginos, dirbusios Sankt Peterburgo įmonėje, apmokėjusioje anoniminių ir provyriausybinių komentarų rašymą. Išėjusios iš „trolių fabriko“, jos apskundė teismui buvusius darbdavius ir vėliau žiniasklaidai paviešino nemažai detalių apie šį darbą – red. pastaba.).

Kiek jūs uždirbdavote?

Pakankamai. „Trolių“ netgi krizė nė kiek nepalietė. Jeigu tu ten dirbi ilgai, tai su visomis premijomis už plano viršijimą ir priedais už gerą darbą galima gauti per mėnesį 80–90 tūkstančių. Darbe aš likau tik dėl tokio atlyginimo. Per tą laiką, kurį ten išdirbau, pavyzdžiui, sau aš nusipirkau šeštą „Mazda“.

Kokie yra idealiai dirbantys jūsų profesijos žmonės ir kas jiems trukdo tai padaryti?

Man atrodo, kad interneto „trolio“ idealas turėtų būti Milonovas (Rusijos Dūmos deputatas Vitalijus Milonovas – red. pastaba.). Viskas, ką jis kalba ir daro, – tikriausia fantasmagorija. Pavyzdžiui, jo nesenas įstatymo projektas, kuriame jis siūlo bausti žmones už agitaciją dalyvauti opoziciniuose viešuosiuose susibūrimuose. Kvailysčių kvailystės. <...> O jeigu kalbėtume rimčiau, tai profesionalus „trolis“ privalo jausti tuos, su kuriais bendrauja <...>. Ir, svarbiausia, neprarasti kūrybinės gyslelės, nes kiekvieną kartą diena iš dienos sugalvoti kažką naujo yra neįtikėtinai sudėtinga.

Kuo šis darbas naudingas visuomenei?

Negalėčiau įvardyti nė vieno pliuso, jeigu sąžiningai. Man visada buvo gėda ten dirbti, todėl netgi stengiausi niekam nepasakoti, kur darbuojuosi. „Trolių fabrikas“ – toli gražu ne apie naudą ir, man atrodo, tą supranta visi. Tai tokia korporacija, kuri lyg geltonoji spauda vykdo užsakymus ir bando prasigyventi sunkiai nepersidirbdama.

Bet toks darbas neatneša ir žalos. Asmeniškai maniau ir manau, kad šita veikla realybėje neturi jokio rezultato išvis. Juolab tokio, kurio tikisi rėmėjai. Mūsų įrašais netiki niekas: nei mes, nei likusieji, ginčijasi su „troliais“ tokie patys „troliai“. Man atrodo, didžioji dauguma paprasčiausiai jau nebekreipia dėmesio į tokius komentarus.

Komentarai (2)