Iš tikrųjų pagrindinis chano Batijaus puolimo taikinys buvo ne Lenkija, o Vengrija.

Mongolai nuėjo į vakarus, persekiodami kumus (kurie gyveno stepėse prie Juodosios jūros, Šiaurės Kaukaze), ypač iššaukiantį chaną Koteną. Kotenas pabėgo į Kijevą, tačiau pralaimėjus jungtinei Rusų-Kumanų kariuomenei, Kotenas toliau bėgo, ir gavo prieglobstį pas karalių Belą IV Vengrijoje, teigia Davidas M. Prus, istorijos mokslų daktaras.

Siekiant užkirsti kelią sąjungininkų pagalbai Belui, viena kolona išvyko į šiaurę, kad sunaikintų bet kokį karinį turtą Silezijoje. Lenkija tuo metu buvo padalinta į kunigaikštystes.

Taip mongolai užėmė kunigaikščių sostines Sandomiere – pietryčių Lenkijoje, Krokuvoje ir Vroclave. Paskutinis įtvirtinimas Lenkijoje buvo Legnicoje, taigi sąjungininkų pajėgos buvo tarp Mieszko iš Opole-Racibórz, Sulisławo iš Krokuvos, Boleslovo (kuris pretendavo į Moraviją) ir Henriko II iš Silezijos. Po visiško lenkų pralaimėjimo ir Legnicos paėmimo, pagrindinis mongolų srautas pasuko į pietus, kad prisijungtų prie lemiamo puolimo Vengrijoje, o mažesnė grupė padegė Moraviją ir pasiekė  Kornoiburgą (miestelis Žemutinės Austrijos žemėje), kol vėl prisijungė prie pagrindinės kariuomenės.

Tačiau Rusijos teritorijos užėmimas mongolus pastūmėjo į Lietuvą – jie surengė trumpus puolimus, o 1258 m. Boroldai (žymus mongolų generolas XIII amžiaus viduryje) buvo pasiųstas malšinti Danieliaus iš Galicijos maištą, o jo sąjungininkas Boleslovas Sandomirezietis nusiaubė Lietuvą. Didysis kunigaikštis Mindaugas, matyt, buvo nugalėtas neįvardytame mūšyje ir tapo vasalu. Kaip ir Aleksandras Nevskis, Mindaugas nusprendė atsilyginti mongolams, kad susitelktų kovai su Livonijos kryžiuočiais.

Taigi Lietuva ilgus dešimtmečius buvo Aukso ordos įtakoje, o ne jos teritorija. Tai baigėsi tuo, kad didysis kunigaikštis Algirdas pasinaudojo į sostą pasodinta silpna marionete Abdala, o lietuviai nugalėjo mongolus prie Targovicos, išsikovodami Kijevą. Kijevas išliko  lietuvių rankose iki 1667 m. Andrusovo paliaubų.

Komentarai ()