Kas liko iš rusų pažadų pramušti koridorių į Kaliningradą: situacija keičiasi iš esmės (Foto, Video)  ()

Koridorių pramušime per tris dienas! Taip dar vasarą drąsinosi rusų pareigūnai ir propagandistai, reaguodami į tariamą Kaliningrado „blokadą“, kurią esą pradėjo Lietuva. Karas Ukrainoje tokius užmojus privertė pakoreguoti: nukraujavusi Rusijos armija jau švaisto ir mobilizuotus rezervistus, o iš Kaliningrade grėsmę NATO kėlusių pajėgų teliko šešėlis. Tad kuo dabar beliko grasinti Kremliui?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Ne paslaptis, kad nuoseklumas ir realistiškas savo galimybių vertinimas nėra tos savybės, kuriomis pasižymi dauguma esamų ar buvusių Rusijos pareigūnų, politikų bei garsiausiai besireiškiančių veikėjų. Nuo pergalingos „trijų dienų specialios karinės operacijos Ukrainoje“ prie įklimpimo jau 10 mėnesį vykstančiame kare be pabaigos perspektyvų tėra vienas tragiškų pavyzdžių.

„Jei tik Lietuva panorės, mes galime plytas tiekti, kad jie pastatytų tą sieną“, – dar prieš beveik 6 metus arogantiškai apie Lietuvos sprendimą statyti tvorą pasienyje su Kaliningrado sritimi kalbėjo jos gubernatorius Antonas Alichanovas.

Jokių plytų neprireikė: Lietuva kelių metrų aukščio tvora aptvėrė vieną pažeidžiamiausių apie 45 km ilgio ruožą sausumoje, o beveik visame likusiame 253,7 km pasienio ruože su Rusija, kurio didžioji dalis dalis eina vandeniu – Nemunu, Šešupe, įrengė stebėjimo sistemų grandinę.

Šių metų vasarį, prieš pat Rusijos atvirą karą Ukrainoje, Kaliningrade jau buvo sureaguota į Lenkijos planus statyti panašią tvorą Kaliningrade, taip pat stebėtasi planais, o kai spalį Lenkija iš tikrųjų pradėjo fizinio barjero statybas, baiminantis Kremliaus planų sukelti dar vieną migrantų krizę, vėl pasipylė pašaipų bei grasinimų banga. Esą ką gali padaryti ta tvora prieš rusų tankus – panorės ir pralauš.

Vis dėlto tokie grasinimai pastaruoju metu neskamba taip grėsmingai kaip anksčiau, mat pralaužti koridoriaus Rusija nebeturi kuo, – bent kiek pajėgesni rusų daliniai mesti į karo mėsmalę Ukrainoje, kur kamšant skyles naudojama vis daugiau mobilizuotųjų rezervistų, pašaipiai vadinamų „čmobikais“. Tokie rankiojami ir iš Kaliningrado.

Paradoksalu, kad dar prieš kelerius metus NATO Achilo kulnu vadintas Suvalkų koridorius, kurį Kaliningrade stiprintos rusų pajėgos grasino lyg žnyplėmis užveržti ir atkirsti Baltijos šalis nuo likusios Aljanso teritorijos, dabar yra geriau apsaugotas nei pati Kaliningrado sritis.

Pastaroji konvencinio karo atveju, jei tik toks kiltų tarp Rusijos ir NATO artimiausiu metu, tikėtina pati visa taptų pereinamuoju koridoriumi. Rusai tai, regis, ima skausmingai ir pamažu suvokti. Tai išduoda ir jų lengvai nuspėjama reakcija.

Ruošė karui su Lietuva, o tada metė į Ukrainą

Dar vasarą, kai pasirodė to paties A. Alichanovo inkštimai, esą dėl ES taikomų sankcijų tranzitui į Kaliningrado sritį per Lietuvą kyla grėsmė iki 50 proc. visų krovinių tranzitui, kartu pasipylė ir siūlymai, kaip nubausti Lietuvą, o tada Kremlius ėmė ir oficialiai, ir per propagandinius kanalus švaistytis grasinimais bei tariamais ultimatumais, esą jei reikės, rusams gali nelikti kitos galimybės, tik organizuoti „humanitarinį koridorių su šarvuotomis pajėgomis per Lietuvą“.

„Kalbos apie konvojų per Lietuvos teritoriją faktiškai reiškia Suvalkų deblokados operacijos pradžią. Nieko daugiau. Tai yra iš esmės puolamoji operacija. Beje, operatyvinis gylis nėra didelis, vos 60 kilometrų. Palaikant gerą puolimo tempą, tai užtruktų 3 dienas“, – birželio 30-ąją kadaise paskutiniu nepriklausomos Rusijos televizijos bastionu vadintame kanale NTV rodoma laida „Mesto vstreči“ (liet. „Susitikimo vieta“) aiškino vienas pašnekovų – Konstantinas Sivkovas, karo mokslų daktaras, Rusijos raketų ir artilerijos mokslų akademijos prezidento pavaduotojas.

Jau tada buvo galima suabejoti tokiais jo teiginiais: Rusijos armiją ukrainiečiai sustabdė Donbase, atmušė nuo sostinės ir aptalžė Chersono srityje. Salvinės ugnies sistemos HIMARS naikino amunicijos sandėlius, vadavietes, artilerija talžė fronto linijose lėtai judančias šarvuotas pajėgas, pėstininkus ir naikino iš pradžių kiekybinę persvarą turėjusią rusų artileriją.

Rusijai į karą teko mesti visus pajėgiausius dalinius iš tolimiausių kampelių, tarp jų ir iš Kaliningrado srities, kur iki šių metų pradžios buvo laikomi pajėgiausiais arba perspektyviausiais šiame Rusijos regione laikomi daliniai – 336-oji jūrų pėstininkų brigada bei 79-osios motošaulių brigada. Juk būtent šie daliniai turėjo saugoti Rusiją nuo „NATO agresijos“.

 

 

Būtent tam jau kelerius metus Kaliningrade formuoto 11-ojo korpuso daliniai buvo ruošiami, siekiant sukurti ne tik pajėgų Rusijos bastioną Vakaruose, savotišką rakštį NATO pajėgoms, bet ir karinę grupuotę, kuri būtų pajėgi vykdyti ribotas puolamąsias operacijas prieš Lietuvą.

Bet kai prasidėjo realus pasirengimas karo veiksmams – ne prieš NATO, o prieš Ukrainą, paaiškėjo, ko iš tikrųjų verta ši grupuotė. Dar sausį pajėgiausi 336-osios brigados batalionai buvo pakrauti į rusų desantinius laivus ir išplukdyti į Krymą.

Paskui jūrų pėstininkus lėktuvais bei laivais iš eksklavo į žemyninę Rusijos dalį, o iš ten – į Ukrainą buvo išgabenti ir kiti 11-ojo korpuso daliniai, tarp jų ir iš 79-osios brigados. O tada, rugsėjo pradžioje prasidėjo didysis Ukrainos kontrpuolimas Charkivo srityje.

„12 tūkstančių Rusijos karių turėjo ginti Kaliningradą“

Tai, kas įvyko rugsėjo 6–8 dienomis, visai Rusijos armijai tapo gėdos simboliu: Balaklija, Iziumas, Limanas – tai tik dalis miestų iš tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijos, kurią per žaibišką kontrpuolimą išvadavo Ukrainos pajėgos, nors rusai šiose laikinai okupuotose teritorijose jau buvo iškabinę plakatus, kad Rusija čia atėjo visam laikui.

Tačiau 11-jam korpusui iš Kaliningrado ši ukrainiečių operacija tapo ne šiaip gėdos, bet ir tragedijos, triuškinamo pralaimėjimo simboliu. Ne vienus metus gynybos ir saugumo temomis rašantis apžvalgininkas Davidas Axe’as leidinyje „Forbes“ netgi paskelbė straipsnį dramatišku pavadinimu „12 tūkstančių Rusijos karių turėjo ginti Kaliningradą. Tada jie išvyko į Ukrainą žūti“.

Šis straipsnis paplito anglų, rusų ir kitomis kalbomis per socialinius tinklus tarsi faktinė informacija: esą visi minėti kariai su visomis Kaliningradą ginti turėjusiomis pajėgomis žuvo Ukrainoje.

 

Ir nors D. Axe’as pats straipsnyje pripažino, kad visas 11-asis korpusas su 12 tūkst. rusų karių gal ir nežuvo, o dalis išsigelbėjo, tačiau Kaliningrado karinės grupuotės kumštis esą rimtai nukraujavo, patyrė išties triuškinamų nuostolių.

Remtasi tiek „Reuters“ pasakojimu, kuriame – autentiški žuvusių arba pasprukusių 11-ojo korpuso karininkų užrašai, liudijantys didelius nuostolius iki ukrainiečių kontrpuolimo ir visišką chaosą jo metu, tiek ekspertų įžvalgomis, kuriose taip pat patvirtinami dideli „kaliningradiečių“ nuostoliai.

 

Net pusės karių netektis (skaičiuojant žuvusius, sužeistuosius, dingusius be žinios ar paimtus į nelaisvę) bei kelių šimtų vienetų transporto priemonių sunaikinimas išties yra didelis nuostolis bet kuriam daliniui. Jei iš dalies batalionų esą beveik nieko nebeliko, tai rodo, kad netektis išties rimta.

Bet ji yra dar rimtesnė, vertinant pačią 11-ojo korpuso struktūrą. Pavyzdžiui, iki karo planuota, kad 79-oji brigada taps skeletu-pagrindu, kuri išaugs iki divizijos Lietuvos pasienyje.

Formaliai išplėstas dalinys – du motošaulių pulkai (79-asis ir 9-asis) bei vienas tankų pulkas (11-asis) teliko tik divizijos vizija popieriuje: šaulių ir tankų pulkai teturėjo po vieną ar du nevisiškai sukomplektuotus batalionus, divizijai dar nebuvo priskirta artilerija bei priešlėktuvinės gynybos daliniai, o labiausiai trūko personalo – dalinių užpildymas tesiekė vos iki 40 proc.

Ir tai buvo dar pernai iki karo. Jei Rusijai ir taip sunkiai sekėsi pritraukti žmones į naujai formuojamus dalinius Kaliningrade, jei ir taip sunkiai sekėsi išlaikyti bent kokios patirties turinčius puskarininkius, karininkus po didžiųjų 2016 m. valymų, kai iš tarnybos atleista per 50 aukšto rango karininkų, tai kas ir kodėl dabar norėtų tarnauti „saugiuose, toli nuo karo esančiuose daliniuose“, kai toks teiginys neatitinka tikrovės? Patirties turinčių puskarininkių ir žemesnio rango karininkų trūkumas Kaliningrade dabar taps dar opesnis nei modernios karinės technikos netektys.

 

 

Rusija Ukrainoje vien vizualiai identifikuojamais duomenimis, t. y. realiai patvirtintais, neteko 1,4 tūkst. tankų – tikėtis, kad į Kaliningradą artimiausiu metu kas nors pristatys naujausio modelio „T-72B3“, kaip planuota anksčiau, yra nerealu.

Kaip ir nerealu tikėtis vystyti planus sukurti diviziją Kaliningrado srityje netoli Lietuvos sienos, o ką jau kalbėti apie kokių nors koridorių prakirtimą į Baltarusiją – šalį, kurią valdantis marionetinis Aliaksandro Lukašenkos režimas iki šiol muistosi dėl tiesioginio įsitraukimo į karą Ukrainoje.

Beliko tik tuščios galios demonstracijos

Todėl gali pasirodyti keista, kad Kremliaus propagandistų fantazijose iki šiol vis dar yra daug vietos įsivaizduojamam karui su NATO – Rusija esą tokį karą neakivaizdžiai jau kariauja prieš „NATO samdinius“ bei „NATO ginkluotę ir pinigus“ Ukrainoje.

Tačiau propagandinėse laidose banguojantis tonas – nuo panikos ir depresijos priepuolių iki naujų tulžingų grasinimų Europai, esą į Vakarus jau tuoj tuoj pajudės rusų tankai bei raketos, išduoda ne šiaip desperaciją ar neadekvatų santykį su realybe.

Aljanso šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, Suvalkų koridorius – Rusijos ir Baltarusijos iš abiejų pusių tarsi replėmis apgaubtas siauras 100 km pasienio ruožas, kurį esą galėtų atkirsti rusų tankai, jau, regis, yra tapęs iki gyvo kaulo įgrisusiu terminu, kurį dar 2014-aisiais žinojo nedaugelis – kariškiai, ekspertai, kiti specialistai.

Bet kitaip nei prieš kelerius metus, ypač dabar, įsitikinus realiomis Rusijos kariuomenės galimybėmis ir blaiviai vertinant 11-ojo korpuso nuostolius Ukrainoje, nei Kaliningrado karinė grupuotė, nei Suvalkų koridorius NATO nebekelia galvos skausmo.

Neoficialių pokalbių metu dar iki karo Kaliningrade esančios rusų pajėgos NATO buvo regimos kaip nesudėtingas taikinys sudoroti. Tai, beje, dar pieš kelerius metus yra viešai pripažinę ir švedų ekspertai, kurie tikino, kad Kaliningrado karinė grupuotė, net ir sustiprinta per pastaruosius kelerius metus, nėra tokia jau grėsminga jėga NATO šalims.

 

Švedai dar prieš kelerius metus buvo pristatę viešą studiją, kurioje teigiama, kad Kaliningrado A2AD (prieigos ir regiono blokavimo priemonių (angl. anti access/area denial, A2/AD) burbulus galima sprogdinti.

 

Dabar panašia ramybe spinduliuoja ir Lietuvos kariškiai, ir amerikiečiai – pastarieji Lietuvoje liks bent iki 2026-ųjų, o Lenkijoje JAV pajėgų sutelkta per 10 tūkst. – net ir be jų amerikiečių karinės oro pajėgos pernelyg neslepia savo ketinimų Baltijos šalių gynimo atveju neutralizuoti Kaliningrado karinę grupuotę konvencinėmis priemonėmis, net jei Kaliningrade ir yra minėtieji A2AD pajėgumai. O ką jau kalbėti apie ambicingus Lenkijos planus dramatiškai stiprinti savo karinę galią, prieš kurią atšips visi Kremliaus dantys ne tik Kaliningrade.

Tokia sąjungininkų drąsa prieš kurį laiką jau buvo sukėlusi Kremliaus ruporų isteriją – esą amerikiečiai ketina ne šiaip gynybos tikslais atakuoti Kaliningradą, o pirmieji pulti rusų pajėgas.

„Įvardytas NATO prevencinio smūgio Kaliningrado sričiai scenarijus“, „JAV ekspertai atskleidė NATO smūgio Kaliningradui planą“ ir „Keturi taikiniai: ką NATO planuoja sunaikinti Kaliningrade“ – tokios antraštės dar sausio pabaigoje ėmė suktis Kremliaus kontroliuojamuose žiniasklaidos kanaluose.

Ir nors tokios antraštės neturi nieko bendro su realybe šiuo metu, kai nei Rusija, nei JAV nėra suinteresuotos eskalacija, o Kaliningrado neutralizavimas tėra teorinis pratimas bei slaptų planų dalis tuo atveju, jei Rusija ryžtųsi agresijai, Kremlius net ir tokiu atveju nelabai turi kuo atsakyti, išskyrus simbolinėmis demonstracijomis.

Pavyzdžiui, prieš pat karą, vasarį, Rusija Kaliningrado srityje dislokavo kelis naikintuvus „Mig-31K“, specialiai pritaikytus gabenti raketas „Kinžal“, kurios iš esmės tėra iš oro paleidžiamos „Iskander“.

 

„Kinžal“, šūvio nuotolis – apie 2 tūkst. km, skirta smogti strateginiams priešininko objektams, gali gabenti tiek konvencinę 500 kg, tiek branduolinę, 500 kilotonų galios galvutę. Rusija teturi keliolika tokių modifikuotų naikintuvų, dislokuotų prie sienos su Kazachstanu ir jiems paruoštų raketų „Kinžal“.

 

Maskva „Kinžal“ vadina hipergarsiniais ginklais, kuriuos Kaliningrade dar kartą dislokavo ir rugpjūtį. Tačiau kuo labiau jie liaupsinami, tuo akivaizdžiau, kad tai tėra atgrasymo priemonė tuo metu, kai Kaliningrado sritis yra ištuštėjusi nuo konvencinių sausumos pajėgumų – sunaikintų arba apdaužytų Ukrainoje. „Kinžal“ dislokavimas Kaliningrade – kol kas vienintelis realus regiono stiprinimas.

Į tai NATO šalys kol kas rimtai nereaguoja. Priešingai – reaguojama tik pašaipomis, pavyzdžiui, Kremliaus absurdiškus pagrindimus dėl Ukrainos teritorijų aneksijos parodijuojančiu „referendumu“ Kaliningrade, po kurio ši sritis esą pati pasiprašė būti prijungiama prie Čekijos ir tapo Kralovecu.

Tol, kol ši Rusijos „referendumų“ logiką pašiepianti paskyra tėra juokų vieta ir kol rimčiau nekalbama apie pastaruosius dešimtmečius vis pasirodančius mitus, apie tariamą Karaliaučiaus nuomą, esą Rusijai šis regionas tebuvo laikinai perduotas administruoti iki 1995-ųjų ir todėl teisėtai nepriklauso, tol Kaliningrado, kaip potencialaus konflikto židinio simbolis, teliks fantazijų ir Kremliaus propagandistų erdvėse.

O realybėje Kaliningradas bent jau kuriam laikui nebeteko savo strateginės reikšmės – tai nebėra joks didelę grėsmę keliantis bastionas, o tik apgriuvusi izoliuotos valstybės tvirtovė, iš visų pusių sausumoje aptverta spygliuota tvora ir akylai stebima, bet pavojinga labiau tik sau pačiai.




Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Vaidas Saldžiūnas
(77)
(3)
(74)

Komentarai ()