Karas Ukrainoje yra arčiau mūsų, nei atrodo. Raketos krenta ne tik ten, bet ir NATO teritorijoje. Nors būtent ukrainiečiams tenka didžiausia smūgių dalis, incidentas Lenkijoje pakurstė audringas diskusijas bei atkreipė dėmesį į apsaugą nuo antskrydžių. O kaip gintųsi Lietuva? Viena aišku: kokios būtų pirmosios mūsų reakcijos, regis, jau parodė įvykiai kaimyninėje valstybėje.

Po to, kai Lenkijoje, NATO teritorijoje nukrito raketa, žuvo žmonės, kilo nemenkas sąmyšis, aiškinantis, kas iš tikrųjų atsakingas ir kaltas dėl incidento. Mat nors Vakaruose jau beveik neabejojama, jog raketa buvo ukrainiečių, o atsakomybė vis tiek tenka Rusijai, pats Kyjivas nesutinka su šia versija ir keistai laikosi įsikibęs savo: esą Ukraina iš viso ne prie ko.

Lietuvoje, kurios nors ir niekaip tiesiogiai nepalietė šis įvykis, taip pat vyko svarbūs tarpinstituciniai pasitarimai, pakeltas kariuomenės parengties lygis.

Tačiau raminti, regis, labiau reikia visuomenę, kur jau po pirmųjų pranešimų kilo chaosas, vertinant tai, kaip reaguoja ir kaip turėtų atsakyti Lenkija, NATO sąjungininkai: nuo raginimų nedelsiant smogti Rusijai iki nusivylimo tariamu ištižėlių Aljansu.

Nenuostabu, kad pasipylė ir svarstymai, ko dar galima sulaukti, ypač jei Kremlius išties sumanytų išbandyti NATO budrumą ar per klaidą paleistų raketą į Aljanso teritoriją. Viską žinančių ir kaip kokius pajėgumus stiprinti geriau išmanančiųjų choras sukėlė nuostabą ir susierzinimą ekspertų gretose.

„Kodėl viskas taip lėtai vyksta?“

„Labiausiai man užkliuvo tas noras, kad NATO turi reaguoti nedelsiant, nes „yra užpulta“, nors dar nežinome visų detalių, bet girdime, esą „kodėl nereaguojame“, kur reikia šauti, kad „reikia atsakyti ginklu“, „kodėl viskas taip lėtai vyksta“.

Reikia paaiškinti visuomenei, kas yra NATO, kaip veikia, kad pirmiausiai tai ne NATO reaguoti turi, o Aljanso narė turi išreikšti norą reaguoti, ir tada NATO turi patarti, padėti, bet valstybė narė sprendžia.

NATO nesprendžia tą pačią minutę, nes tai yra politinis karinis ir aljansas, turi būti įvertinimas to, kas atsitiko ir tada gali būti svarstomas atsakas. Taip viskas kartais gali būti greičiau, bet šį kartą komunikavimas buvo greitas ir intensyvus“, – laidoje „Delfi tema“ pažymėjo Deividas Šlekys, VU TSPMI docentas ir karo studijų vadovas.

Jo nuomone Lietuvoje kartais ir į patį karą reaguojama karštakošiškai: esą jei mane apšaudė raketomis, turiu atsakyti tuo pačiu, nedelsiant, nieko neišaiškinant.

„NATO yra daugiasluoksnis aljansas, galintis atsakyti įvairiai – kibernetinėmis, energetinėmis, kitomis priemonėmis. Amerikiečiai gali daryti spaudimą rusams iš Vladivostoko pusės, jei to reikia. NATO suprantame per geografinę aprėptį, bet tas suvokimas, kad įvykus kažkas turi šaukti atgal, na, taip NATO neveikia ir neveiks“, – pažymėjo D. Šlekys.

Jo nuomone, priešingai, tiek NATO, tiek jos narės, ypač Lenkija incidento metu pasirodė gerai, mat buvo ištestuotos ir tokiais atvejais kritinės procedūros, ir komunikacijos kanalai, tai padaryta sparčiai, o rezultatą dar parodys tyrimas.

Kaip veikia Oro gynyba

Tai, kaip ir ar iš viso suveikė Lenkijos oro gynybos sistema, kodėl skrendančios raketos nenumušė, dar parodys ne tik tyrimas. Dabar verdančios diskusijos paremtos dažniausiai nepatvirtinta informacija ir prielaidomis. Pavyzdžiui, vienoje Lenkijos žiniasklaidos publikacijų jau teigiama, kad lenkų radarai fiksavo atskrendančią raketą, tačiau nieko negalėjo padaryti, mat laiko sureaguoti ir perimti staiga kursą pakreipusią ir viršgarsiniu greičiu atlekiančią raketą yra ypač sudėtinga.

Išties, galimybės sekti tokius greitai skriejančius taikinius priklauso nuo daugelio veiksnių: kas ją stebi, kada pastebi, pavyzdžiui, jei tai yra šūvis į orlaivį-taikinį, pilotas mato radaro spinduliuotę, suveikia perspėjimo sistemos, kad raketa tave seka.

„Daugiausiai diskusijų kilo, ar kitos šalys, pavyzdžiui, Lenkija ar Ukraina galėjo raketą stebėti. Viskas priklauso nuo toje situacijoje išdėstytų radarų, orlaivių.

Oro gynybos sistemos S-300 raketos nėra mažas daiktas, atspindžius duoda, jei buvo radarai, raketos trajektorija galėjo būti stebima“, – lenkų žiniasklaidos versijai neakivaizdžiai pritarė plk. Antanas Matutis, Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vadas.

Beje, jis pažymėjo du terminus, kurie Lietuvoje vartojami klaidingai. Pirma, tai jau ne priešlėktuvinė gynyba, nes „sistema kovoja prieš raketas, kruizines raketas, dronus-kamikadzes“, tad geriausias terminas, anot KOP vado, yra Oro gynyba: pasyvi – slėptuvės, perspėjimo sistemos, įtvirtinimai, maskavimai ir t,t. bei aktyvi gynyba – antžeminės oro gynybos sistemos ir orlaiviai, kurie gali atakuoti priešiškus taikinius.

Spectacular footage: Two Russian Kalibr cruise missiles shot down within seconds over Kyiv Oblast on Nov. 15. First is audible explosion and glow on horizon, second a clear view of interception by German Iris-T air defense system. pic.twitter.com/bDp1twuzJB

— Euan MacDonald (@Euan_MacDonald) November 17, 2022

Kitas terminas, kuris Lietuvoje yra pažodinis vertinys iš rusiškos terminologijos – sparnuotosios raketos, kurias siūloma vadinti kruizinėmis raketomis, t.y. anglišku terminu, tokiu, iš kur jis pirmiausiai ir kilo, mat po paleidimo raketos įprastai skrenda link taikinio kruiziniu greičiu, t.y. pagal numatytą aukštį optimalus greitis.

Būtent tokiomis kruizinėmis raketomis Rusija daugiausiai ir atakavo taikinius Ukrainoje, mat iš Oro gynybos veiksmų, anot pulkininko, karas Ukrainoje išsiskiria tuo, kad abi pusės naudoja daugiasluoksnę, o ne padrika sistema, kuri nė vienai pusei neleidžia įgyti oro viršenybės.

Tai labiau kenkia Rusijai, kuri turėdama didesnes ir pažangesnes karines oro pajėgas nesugeba jau beveik 9 mėnesius palaužti ukrainiečių oro pajėgų pasipriešinimo, nuslopinti ar sunaikinti jų ir taip įgyti oro viršenybę, kuri galėtų lemti lūžį kare. Vietoje to, Rusija patiria didelių nuostolių tiek sausumoje, tiek ore ir yra priversta kliautis senkančiais kruizinių raketų ištekliais.

„Ukrainos oro gynybos sistema sluoksniuota, ne padrika, veikia skirtingų nuotolių sistemos, ugnies koncentracija duoda efektą, tad daug kruizinių raketų numušama.

Mes stebime, kaip ukrainiečiai išranda naujų metodų ir būdų, kokias priemones naudoti“, – teigė Lietuvos KOP vadas ir pateikė pavyzdį: ukrainiečiai geba netgi artimojo nuotolio oro gynybos sistemomis, t.y. tokiomis, kokių turi ir Lietuva, dovanojusi Ukrainai sėkmingai pasirodžiusių „Stingerių“, numušinėti kruizines raketas.

Be to, pastarąsias ypač sėkmingai numušinėja modernesnės, vidutinio nuotolio NASAMS sistemos (kokių turi ir Lietuva) bei Vokietijos perduotos IRIS-T sistemos.

The first recorded video of the downing of the Russian Kh-101 cruise missile with the help of the Norwegian Nasams complex in the Kyiv area#NASAMS #Ukraine #Kyiv #UkraineRussianWar #Norway #Kherson pic.twitter.com/8MhyA2TpRz

— Ukraine-Russia war (@UkraineRussia2) November 17, 2022

Tai, ko iš ties labiausiai trūksta

Tai, kad Lenkijoje nukrito viena ar daugiausiai kelios raketos, palyginus su Ukrainos kasdienybe yra menkniekis, mat būtent ukrainiečiai, nepaisant sėkmingai perimtų dešimčių raketų, vis dėlto nesugeba ore sunaikinti visų taikinių.

O juk užtenka vos vienos smogti pastatui, kuris gali būti tiek karinė vadavietė, tiek gyvenamasis pastatas ar elektros pastotė, nuo kurios priklauso daugelis kritinių sistemų, tarp jų ir elektros tiekimo bei šildymo.

Tad nenuostabu, jog stebint Ukrainos miestų apšaudymus, kyla natūralus klausimas: o kaip viskas atrodytų čia, Lietuvoje, kur oro gynyba nėra tokia paplitusi, daugiasluoksnė ir išvystyta? Paradoksalu, kad geriausiai į tokius klausimus atsakytų praktiniai momentai. Ir stebint reakcijas Lietuvoje, abejonių netrūksta. Pirmiausia, anot D. Šlekio, jei nutiktų kad ir toks pats incidentas, kaip Lenkijoje, būtų audringa ir karšta reakcija, kai žmonės reikalautų kažką daryti čia ir dabar.

„Bet iš politinių ir karinių lyderių tikėčiausi, kaip ir iš Lenkijos, raminančio sakymo: viskas daroma, pasitikėkite tarnybomis, jos išmano. Nes Lietuvoje tarsi pasitikime kariuomene, KAM, bet kai atsitinka situacijos, prasideda: kas per diletantai toje ministerijoje ir kariuomenėje?

Reikia duoti pasitikėjimo kreditą institucijoms ir pareigūnams, kurie šiais klausimais dirba kasdien, jų kompetencija yra išsiaiškinti, ištirti, bet jie turi ir komunikuoti.

300% Slow Mo !! VERSION The moment of destruction of a RUS cruise missile during yesterday's missile attack - Artificial intelligence upscaled 150% + dehalo +compression reverse + injection 30 to 60 FPS + 300% Slow Mo https://t.co/BbAorr4x2R pic.twitter.com/WvHRJ9pTRN

— Dariusz Zawadzki (@Military_oO) November 16, 2022

O visuomenėje kartais tampame kaip ir krepšinio, taip ir karybos specialistais: „aš žinau geriau“. Iš pareigūnų galime ir turime tikėtis, kad mus informuos, bet nekeliant isterijos“, – pažymėjo D. Šlekys.

Kita vertus, ne paslaptis, kad Lietuvos pajėgumai oro gynybos srityje vis dar yra pakankamai kuklūs, ypač lyginant su Ukraina (nors, lyginant su Latvijos ir Estijos yra pajėgesni).

Lietuvos kariuomenė, nepaisant to, kad smarkiai pažengė oro gynybos srityje per pastaruosius 18 metų nuo įstojimo į NATO, vis dar gali ginti tik mažąjį ir vidutinį nuotolį – „Stingeriais“, „Grom“, RBS-70 sistemomis, kurios gali pasiekti už kelių km esančius taikinius bei turi kelias baterijas NASAMS, kurios dengia strateginius šalies objektus ir gali pasiekti už 40 km esančius taikinius.

Tiek Lietuvos kariuomenė, tiek Krašto apsaugos ministras žada, kad jau išmoktos pamokos iš karo Ukrainoje, planuojami papildomi įsigijimai – tiek artimojo, tiek vidutinio nuotolio sistemų, tačiau, kaip pažymėjo plk. A. Matutis, poreikiai visada yra didesni, nei galimybės. Juo labiau, kai lyginama su potencialaus priešininko pajėgumais.

Ar tai būtų pačių sistemų poreikis, ar radarų, išankstinio perspėjimo sistemų, ar raketų atsargų, ar sistemų daugiasluoksniškumas, mobilumas, tinkamas personalo parengimas, pasak KOP vado, pajėgumų niekada neužteks. Kita vertus, reikia suprasti, kad oro gynyba nėra vien apie apie atskirus pajėgumus, būtent todėl tai vadinama sistema.

Būtent todėl kalbos apie kokius nors pajėgumų atidavimus ukrainiečiams visada yra jautrus klausimas, mat iš sistemos išėmus vieną dalį, ją kažkas turi iš karti pakeisti. O apie tai kalbėti, kaip parodė savaeigių haubicų PzH2000 galimo atidavimo ukrainiečiams istorija, būtina viešai, ne po kilimu.

„Pirmiausiai reikia kalbėti kokybiškai, dėlioti logiškai, pasiremti medžiaga, bet reikia būtinai apie tai kalbėti, nes tie pareiškimai, kad negalima viešai kalbėti, atsiduoda 1990-siais ar net rusišku stiliaus kvapeliu.

Demokratinėje valstybėje man nereikia žinoti ir aš nenoriu žinot, kokį karinį patarimą KOP vadas duoda kariuomenės vadui apie sistemas, kokias reikia pirkti, kokios yra alternatyvos, bet kaip mokesčių mokėtojas ir pilietis noriu matyti diskusiją, ar mes investuojame pirmiau į oro gynybos stiprinimą, ar į pilietinį ugdymą, ar kitus dalykus, nes deja visiems lėšų neužtenka ir reikia prioritetizuoti, norisi diskutuoti, kur labiau nukreipsime lėšas“, – pažymėjo D. Šlekys.

Anot jo, Oro gynyba yra beprotiškai brangi, todėl yra sveika ir prasminga tęsti principingą diskusiją su šalies piliečiais.

„Ką KOP vadas ir pasakė apie daugiasluoksniškumą, kad tai nėra vien raketos ar radaras, tai didžiulis paketas įgūdžių, pirkinių sistemų, kurių visuma kainuoja beprotiškus pinigus ir kuriuos, jei norime plėsti, galime ir 2,5 proc – 3 proc. perlipti.

Ir tada jau neužtenka diskusijų Seime, reikia su visuomene kalbėtis. O jei politikai mano, kad visuomenė pasipiktins, kad perkat raketas, o pensijas atimsit, tai čia jau politikų reikalas mokėti paaiškinti, šviesti visuomenę, kalbėtis, o ne leisti direktyvas iš viršaus: mes perkame, susimokėkite.

Demokratijoje taip neturėtų vykti. Kokias sistemas pirkti – tegu sprendžia kariuomenė, bet politine prasme verta diskutuoti, kurį lygmenį stiprinsime, kokie bus prioritetai“, – teigė D. Šlekys.

Komentarai ()