JAV pardavė Iranui dešimtis galingiausių savo reaktyvinių lėktuvų, o vėliau dešimtmečius persekiojo šnipus ir ginklų prekeivius, kontrabanda gabenančius jiems dalis, reikalingas, kad jie skristų.

F-14 skriejo dangumi link Charko naftos telkinių. Priekyje virė mūšis kai Saddamo bombonešiai taikėsi į tanklaivius, užpildytus naftos, išplaukiančius iš salos uosto. Piloto kabinoje buvo pulkininkas Jalil Zandi, vienas labiausiai patyrusių pilotų, kada nors skridusių F-14 lėktuvu. Kai Zandi artėjo prie mūšio, jį pasitiko ne mažiau kaip aštuoni prancūzų gamybos „Mirage“ naikintuvai. Zandi prisijungė prie kovos.

F-14, žinomas kaip „Tomcat“, buvo Amerikos lėktuvų inžinerijos stebuklas. „Grumman Aerospace“ pagamintas lėktuvas per šimtus kovinių veiksmų pasirodė esąs išskirtinai mirtinas orlaivis. Su savo sudėtinga radarų sistema ir „Phoenix“ valdomomis raketomis F-14 galėjo numušti taikinį iš 160 km. Artimesnėje kovoje pranašumą suteikė puikus manevringumas.

Devintajame dešimtmetyje F-14 pilotai kėlė grėsmę Sadamo oro pajėgoms, numušdami daugiau nei 100 Irako lėktuvų. Buvo įprasta, kad F-14 pilotai vienu metu persekiodavo tris ar keturis irakiečių pilotus, o technologiškai pranašesni irakiečiai dažnai pabėgdavo.

Vis dėlto aštuoni „Mirage“ naikintuvai užspaudė Zandi. Tą 1988 m. rytą virš Charko „Miražai“ liko kovoti. Zandi su savo artimo nuotolio raketomis „Sidewinder“ pataikė į du „Mirage“, kol jo lėktuvas nukentėjo nuo grįžtamosios ugnies. Jo F-14 sugedo, Zandi buvo priverstas katapultuotis. Jis ir jo navigatorius išgyveno.

Tomo Cruise'o filmas iškėlė F-14 ir „Top Gun“ programą į plačią šlovę. Bet Zandi buvo tikrasis Maverikas (Cruise personažo šaukinys filme „Top Gun“). Dėl šių dviejų smūgių į Irako „Miražus“  bendras jo numuštų lėktuvų skaičius, vadinamas nužudymais, padidėjo iki aštuonių, todėl Zandi tapo geriausiu oro asu, kada nors skridusiu „Tomcat“. Jis buvo išskirtinai drąsus pilotas ir tobulas patriotas, tačiau yra priežastis, dėl kurios jūs niekada apie jį negirdėjote: Jalil Zandi nebuvo amerikietis. Jis kovojo už priešą. Jis kovojo už Iraną.

Irano lakūnų istorija iš esmės lieka nuslėpta. Nors „Grumman“ tikriausiai buvo patenkinta savo išskirtinio naikintuvo pasirodymu, JAV karinis jūrų laivynas nesiruošė pripažinti savo priešo pasiekimus. Irano ajatola taip pat nenorėjo reklamuoti savo vakarietiško oro korpuso narių, kuriuos apmokė amerikiečių karo instruktoriai. Tačiau net ir pasibaigus šiam slaptam karui, jau atsivėrė kitas, tylesnis frontas: mūšis dėl Irano F-14 išlaikymo ore. Ir tas antrasis, paslėptas mūšis – šešėlinis karas tarp kontrabandininkų, ginklų prekeivių, šnipų ir muitinės agentų – tęsėsi daugelį metų.

F-14 istorija prasideda septintajame dešimtmetyje. JAV karinis jūrų laivynas ieškojo lėktuvo, kuris būtų pakankamai greitas, kad perimtų priešą, būtų pakankamai vikrus, kad laimėtų oro mūšį, ir pakankamai lengvas, kad galėtų nusileisti ant lėktuvnešio.

Atsakymas buvo „Grumman“ kintančio sparno F-14 dizainas, sukurtas 1972 m. Ikigarsiniu greičiu reaktyvinis lėktuvas išlaikė klasikinį tiesių sparnų profilį, užtikrinantį įspūdingą manevringumą. Lėktuvui įsibėgėjus sparnus buvo galima pasukti daugiau nei 40 laipsnių į priekį. Sparnus nulenkus atgal, kad būtų sumažintas slėgis ir pasipriešinimas, F-14 galėjo pasiekti didesnį nei 2 machų greitį.

F-14 platus burbulinis gaubtas užtikrino puikų matomumą, o jo kabinoje buvo dvi vietos. Už piloto sėdėjo navigatorius, kuris stebėjo terminalą, galintį vienu metu sekti iki 24 taikinių, ir reguliariai teikdavo pilotui naujienas apie besikeičiančią oro erdvės būklę.

Kai būdavo nustatyti taikiniai, F-14 vienu metu galėdavo iššauti iki šešių ilgo nuotolio „Phoenix“ raketų. Artimesnėms kovoms lėktuvas naudojo vidutinio nuotolio „Sparrow“ ir trumpojo nuotolio „Sidewinder“, pastaroji naudojo šilumą sekančią technologiją. Jei ir tai nesunaikino taikinio, pilotas galėjo pasikliauti įmontuotu rotaciniu pabūklu M61 „Vulcan“ – Gatlingo stiliaus kulkosvaidžiu, kuris šaudė 100 šūvių per sekundę.

Nepaisant šių mirtinų ginklų, F-14 kūrimą vargino išlaidų viršijimas, ir vienu metu Kongresas svarstė galimybę jį atšaukti. Jį išgelbėjo Irano šachas Mohammadas Reza Pahlavi, kuris tuo metu buvo svarbus Amerikos sąjungininkas. Aštuntojo dešimtmečio viduryje šachas, ketindamas modernizuoti savo šalies oro pajėgas, už 2 milijardus dolerių užsakė 80 F-14 ir šimtus „Phoenix“ raketų. Sandoris buvo didžiausias užsienio karinis pardavimas JAV istorijoje.

JAV taip pat sutiko apmokyti Irano naikintuvų pilotus. Nuo 1974 m. Irano karo aviatoriai keliavo į Miramar karinio jūrų laivyno bazę San Diege treniruotis su karinio jūrų laivyno instruktoriais. F-14 „Tomcat“ ne kartą įrodė savo pranašumą ir imituojamuose oro mūšiuose aplenkė varžovus F-15 „Eagle“ ir F-4 „Phantom“.

Pilotai grįžo į Iraną kaip savo šalies oro pajėgų avangardas, tačiau 1979 metais šachas buvo nuverstas. Tada valdymą perėmė Ruhollah Chomeini, žinomas kaip ajatola. Atsiradusi teokratinė valstybė, pavadinta Irano Islamo Respublika, terorizavo savo gyventojus griežtais religiniais įsakais, smarkiai apribojo moterų teises ir užgrobė JAV ambasadą Teherane, daugiau nei metus laikė įkaitais 52 ambasados darbuotojus. Savo kalbose Chomeini apibūdino JAV kaip „Didįjį Šėtoną“. F-14 dabar buvo priešo rankose.

Iš pradžių ajatola įsakė sustabdyti F-14 skrydžius ir daugelį pilotų įkalino. Tačiau tada įvyko antras keistas ir baisus įvykis: 1980 m. rugsėjį kaimyninio Irako diktatorius Saddamas Husseinas įsiveržė į Iraną, per sieną pasiųsdamas šešias kariuomenės divizijas. Sadamas taip pat surengė oro invaziją, o sovietų pagaminti orlaiviai pradėjo smogti pozicijoms visoje šalyje. Irano dvasininkai suprato, kad šacho lakūnai buvo per daug vertingi, kad galėtų merdėti kalėjime.

Prasidėjo siautulingos pastangos F-14 grąžinti į dangų. Nors „Grumman“ Irano antžeminėms įguloms suteikė šimtus valandų F-14 techninės priežiūros mokymų, gamintojas sąmoningai nuslėpė dalį informacijos. „Amerikiečiai nemokė mūsų techninio personalo nieko jautraus apie „Tomcat“ aviacijos elektroniką ir neleido mums nieko daryti vieniems“, – prisimena vienas pilotas. Po revoliucijos daugelis antžeminių įgulų narių pabėgo iš šalies, o amerikiečių technikai sabotavo kai kurias „Phoenix“ raketas. Tačiau praėjus kelioms dienoms po invazijos, Irano „Tomcat“ vėl buvo ore.

Pirmą kartą kovinę pergalę F-14 pasiekė 1980 m. rugsėjo 7 d., kai „Tomcat“ pilotas „Vulcan“ pabūklu numušė Irako sraigtasparnį Mi-25. Pergalių padaugėjo 1980 m. pabaigoje, nes irakiečių sovietų gamybos lėktuvai MiG-21 ir MiG-23 pasirodė bejėgiai prieš „Tomcat“ aukštųjų technologijų ginklų platformą. Karas tęsėsi iki 1988 m. ir baigėsi aklaviete. 2015 metais karo analitikas Johnas Stillionas konfliktą pavadino „didžiausiu oro karu, vykusiu bet kurioje pasaulio vietoje per pastaruosius 50 metų“.

Per 34 tarnybos metus, nuo 1972 iki 2006 m., amerikiečių F-14 pilotai numušė penkis priešo lėktuvus. Per tą patį laiką Irano Irano F-14 pilotai per aštuonerius Irano ir Irako karo metus iš viso pasiekė 159 pergales – ir tai įvyko išsekusio režimo sąlygomis, taikant griežtas sankcijas, skraidant ne daugiau nei keliomis dešimtimis paties „Didžiojo Šėtono“ parūpintų lėktuvų.

Iranas, izoliuotas nuo vakarietiškų dalių ir technologijų ir labai norėdamas išlaikyti savo F-14 oro laivyną, ėmėsi šnipų, kontrabandininkų ir juodosios rinkos tinklo. Amerikietiškų komponentų ieškojimas paskatino dešimtmečius trukusį katės ir pelės žaidimą. Ta slapta kova tęsiasi iki šiol.

„Grynaveislis“ F-14 buvo smulkmeniškas lėktuvas; apskaičiuota, kad kiekvienai F-14 skrydžio valandai, reikia mažiausiai 40 valandų antžeminės priežiūros. Atrodė, kad viskas lėktuve reikalauja nuolatinio keitimo: sparnų pavaros, radaro elektronika, tepalai ir padangos.

Dėl atsarginių dalių trūkumo daug lėktuvų buvo įžeminti. „Karo metu bandėme palaikyti 60 veikiančių F-14“, – sakė vienas pilotas. „Iš pradžių mums tai daugiau ar mažiau pavyko. Bet tęsiantis karui, lėktuvų detalių poreikis išaugo“. 1982 m. Iranas paskelbė „savarankiškumo džihadą“, įdarbindamas inžinierius ir technikus gaminti paprastesnes dalis. Tačiau F-14 taip pat reikėjo sudėtingų kompiuterių ir aviacijos elektronikos komponentų, kurių iraniečiai negalėjo lengvai pasigaminti. Šias dalis buvo galima rasti vienintelėje vietoje – JAV.

Irano laimei, karinių orlaivių dalių rinka buvo stebėtinai nereguliuojama. Tai galiojo net F-14 dalims, nepaisant to, kad lėktuvą eksploatavo tik JAV karinis jūrų laivynas ir Irano oro pajėgos. Turint tik du potencialius klientus – prisiekusius priešus, ne mažiau – vystėsi sparti prekyba. Ir nors JAV nurašė lėktuvą 2006 m., Irano oro pajėgos išlaikė F-14 tarnyboje.

Kai kurie iš pirmųjų tiekėjų Irano oro pajėgoms buvo izraeliečiai. Tai tikrai buvo keista, nes Irano režimas 1980 m. nutraukė visus ryšius su Izraeliu ir viešai pavadino Izraelį „sionistiniu subjektu“. Vis dėlto devintojo dešimtmečio pradžioje nepriklausomi Izraelio ginklų prekeiviai Irano klientams galėjo didelėmis kainomis tiekti F-14 dalis, kurias įsigijo iš Amerikos prekiautojų. Tačiau Iranas taip pat rėmė Libane įsikūrusią fundamentalistinę grupuotę „Hezbollah“, o kai „Hezbollah“ pradėjo šaudyti raketomis į Izraelį, Izraelio detalių kanalas buvo uždarytas.

Iranas taip pat sugebėjo gauti atsarginių dalių iš dar keistesnio šaltinio: Reigano administracijos. Kai kurie skaitytojai galbūt yra girdėję apie Irano ir Kontros aferą – vieną sudėtingiausių politinių skandalų Amerikos istorijoje. 1981 metais JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pradėjo slaptas derybas su Irano režimu, siūlydamas prekiauti ginklais mainais į kelis amerikiečių įkaitus, kuriuos Libane laikė „Hezbollah“.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()