Nepaisant garbingo amžiaus, šis tankas yra labai mobilus ir gali atlikti užduotis naikinant priešo karius. Tuo pačiu metu negalima ignoruoti pavojaus, kurį jam sukelia šiuolaikiniai prieštankiniai ginklai.

Šių metų vasarį Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė pritarė senos kartos tankų „Leopard 1“ pristatymui į Ukrainą. Gali atrodyti, kad daugiau nei prieš pusę amžiaus sukurta įranga šiuolaikinės kovos sąlygomis nelabai ką gali, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad Ukraina gaus naujausią modifikuotą „Leopard 1A5“ tankų versiją.

Dar 1950 metais Bundesvero vadovybė suprato, kad Šaltojo karo sąlygomis Vokietijos Federacinės Respublikos ginkluotosioms pajėgoms reikia modernaus tanko, kuris galėtų konkuruoti su naujausiais sovietų pasiekimais. Taip 1956 metais buvo nuspręsta pradėti projektuoti naują tanką, kuris vokiškuose dokumentuose gavo pavadinimą „Standard-Panzer“, tai yra „standartinis tankas“. Iš pradžių prie projekto dirbo inžinieriai iš Vokietijos ir Prancūzijos, tačiau 1963 metais prancūzai nustojo dalyvauti projekte ir susitelkė ties savo AMX-30, todėl „Porsche“ specialistai tęsė savo „Leopard“ projektą.

Pagal projektą reikėjo sujungti kovinę galią, tinkamą apsaugą ir mobilumą šarvuotyje, todėl tokia koncepcija labiau atitiko vidutinį tanką. Nors pirmieji pavyzdžiai turėjo tinkamą ginklą ir gerą mobilumą, šarvai galėjo būti ir geresni. Tačiau ateityje šis trūkumas buvo pašalintas.

1963 metais buvo išbandytas pirmasis „Kampfpanzer Leopard“ prototipas, po kurio vokiečių kompanija „Krauss-Maffei“ Miunchene gavo pirmųjų pusantro tūkstančio mašinų užsakymą, kuris buvo sukomplektuotas per dvejus metus, o Bundesveras pirmąjį „Leopardą“ karo tarnyboje turėjo 1965 m. rugsėjo mėn. Iš viso buvo pagaminta daugiau nei 6000 transporto priemonių, iš jų 4744 pagrindiniai kovos tankai (MBT) ir įvairių modifikacijų 1741 specialioji mašina. Vėliau jungtinė grupė iš Vokietijos, Danijos, Norvegijos, Italijos, Belgijos ir Nyderlandų buvo įtraukta į tankų modernizavimą pagal NATO programą.  

„Leopard 1“ taktinės ir techninės charakteristikos.

Jie buvo sukurti klasikinio išdėstymo - vairuotojo sėdynė priekinėje dalyje, kovos skyrius buvo vidurinėje dalyje, variklis ir transmisija išdėstyti gale.

Bendra informacija:

•      Kovinė masė - 39,6 tonos;
•      Išdėstymo schema yra klasikinė;
•      Įgula – 4 žmonės;
•      Ilgis su pabūklu priekyje – 9540 mm;
•      Plotis – 3250 mm;
•      Aukštis – 2400 mm;
•      Prošvaisa – 440 mm.

Tanke buvo sumontuotas dešimties cilindrų V formos MTU „Friedrichshafen MB 838 CaM 500“ dyzelinis 37,4 litro tūrio variklis, kurio galia siekė 830 AG. Kada tanko kovinė masė buvo apie 40 tonų, variklis užtikrino tonai svorio apie 18–21 AG specifinę galią. Panaudota kompleksinė hidraulinė transmisija, o pasukimo mechanizmas turėjo automatinio perjungimo galimybę.

Tanko važiuoklė buvo aprūpinta septyniais pagrindiniais ir keturiais atraminiais ratais. Metalinių vikšrų viduje buvo gumuoti takeliai, o išorėje – nuimami guminiai sluoksniai.

Bendra informacija:

•      Variklio tipas – 10 cilindrų V formos, su aušinimu skysčiu;
•      Galia – 830 arklio galių;
•      Greitis greitkelyje – 62 km/h;
•      Važiavimo atstumas užmiestyje 600 kilometrų;
•      Specifinė galia – 21 AG tonai;
•      Pakaba – torsioninė;
•      Įveikiamas aukštis – 21 laipsnio;
•      Įveikiama siena – 0,95 metro;
•      Įveikiama vandens kliūtis yra 2,2 metro. Su įranga važiuoti po vandeniu gali 4 metrus.

Ginkluotė:

Pirmajam „Leopardui“ ugnies galią suteikė 105 mm pabūklas L7A3 iš Didžiosios Britanijos „Royal Ordnance“ įmonės, kuris buvo pagamintas Vokietijoje, pagal licenciją. Be to, L7A3 pabūklas vienas pirmųjų pasaulyje gavo apsauginį korpusą, užtikrinantį tikslumą sunkiomis oro sąlygomis.

Tanko amuniciją sudarė 60 įvairių tipų sviedinių: šarvus pramušančių subkalibrinių, šarvus pramušančių labai sprogių, kaupiamųjų ir skeveldrinių.

Taikiklis TRP-2A buvo naudojamas „Leopard 1A3“ modifikacijoje, o 1983 m. taikiklis EMES-18 buvo sumontuotas A5 modifikacijoje, skirtas šauliui ir vadui, jame vėliau buvo įrengtas „Carl Zeiss“ lazerinis nuotolio ieškiklis ir termovizorius. Duomenys buvo perduodami į balistinį skaičiuotuvą, po to buvo koreguojamas ginklo nustatymas. Pažeidus taikiklį, ekipažas turėjo atsarginį teleskopinį taikiklį FERO-Z12. Vokiečių inžinieriai numatė šaudymo naktį variantą, todėl taikiklius aprūpino uždanga, kuri automatiškai užsidarydavo, kai buvo iššaunamas sviedinys, kad blyksnis neapakintų šaulio.

Be pagrindinio pabūklo, „Leopard 1“ buvo sumontuotas vienas dvigubas 7,62 mm MG3 kulkosvaidis, antrasis kulkosvaidis buvo pastatytas ant bokštelio kaip priešlėktuvinis ginklas. Iš viso kulkosvaidžiams skirta 5200 šovinių.

Tuo metu inžinieriai manė, kad sunkieji tanko šarvai nėra veiksmingi prieš kaupiamuosius sviedinius ir sparčiai besivystančias prieštankines raketas, todėl reikėtų akcentuoti mašinos ugnies galią ir mobilumą, o ne apsaugą. Taigi pirmųjų „Leopardų“ viršutinė priekinė dalis buvo sudaryta iš šarvuotų plokščių ir buvo 70 mm storio. Tuo pačiu metu tanko šonai buvo tik 35 mm storio, tačiau buvo padengti maždaug centimetro storio gumuoto plieno atramomis.

Bokštelis taip pat negalėjo pasigirti stipria apsauga – jo priekio ir šonų storis siekė 60 mm, o užpakalinės dalies ir stogo – atitinkamai 50 ir 10 mm.

Bendra šarvų informacija:

•      Korpuso priekis (viršuje) — 30 mm/ 84° ir 70 mm/ 60°;
•      Korpuso kraštas (viršuje) — 45 mm/ 40°;
•      Korpuso galas (viršuje) — 35 mm/ 14°;
•      Apačia - 35 mm ir 16mm po varikliu;
•      Korpuso stogas – 25 mm;
•      Pabūklo apsauga - 100 mm;
•      Bokštelio šonas 60/30°;
•      Bokštelio stogas yra 45 mm, o liukai 20 mm.

Siekiant modernizuoti „Leopard“, „Porsche“  inžinierių galutinėje ataskaitoje buvo nurodyti šie punktai:

•  Integruotos priešgaisrinės kontrolės sistemos (CSS), įskaitant naktinį taikiklį, su stabilizavimu ir taikikliais vadui ir šauliui, įskaitant stovo su kamera žiedinei apžiūrai, naudojimas;
•  Pagrindinio ginklo įkrovimo mašinos įrengimas ir amunicijos įdėjimas į bokšto korpusą;
•  Jėgainės, kurios galia ne mažesnė kaip 1100 AG ir naujos transmisijos įrengimas, siekiant aušinimo sistemą perkelti į tanko galinę dalį;
•  Patobulinta pakabos sistema su galiniais varomaisiais ratais;
•  Bokštelio šarvų optimizavimas ir naujo šarvuoto plieno panaudojimas.

Vėliau šios idėjos buvo įgyvendintos modifikuojant tanką „Leopard 1A4“, kuris buvo pradėtas eksploatuoti 1974 m. O 1986 metais pasirodė paskutinė A5 pažymėto tanko modifikacija – „Leopard 1A5“, kuris buvo tiekiamas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų reikmėms.

Tiesą sakant, tankai „Leopard 1“ tikroje kovoje dalyvavo tik taikos palaikymo operacijų metu, buvusios Jugoslavijos teritorijoje.

Vokietija Ukrainai pateikė naujausią „Leopard 1A5“ tanko modifikaciją, kuri labai skiriasi nuo pirmųjų MBT prototipų. Šiuolaikiniai „leopardai“ turi stipresnius šarvus ir kai kuriuos vidinius modulius, visiškai atitinkančius NATO standartus – A5 turi naują ginklo stabilizavimo sistemą, skaitmeninius radijo imtuvus, patobulintą autonominį taikiklį vadui ir šauliui, kompiuterizuotą valdymo sistemą ir visai naują taikiklio sistemą. Kartu su šiuolaikinės amunicijos naudojimu, tankas „Leopard 1A5“ nebeatrodo kaip veteranas, kuris negalės nieko parodyti šiuolaikiniame mūšio lauke.

Tankas gana pajėgus atlikti užduotis sunaikinant priešo kariams – tam mašina naudoja labai sprogstamus skeveldrinius sviedinius ir yra pakankamai mobili.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

focus.ua

Aut. teisės: MTPC

Autoriai: Vigmantas Balevičius

Komentarai ()