Prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, dar kartą įsitikinome, kokia svarbi yra įžvalgi ir išmintinga energetikos politika. Apie ją diskutuota jau labai daug. Dabar jau bemaž visi sutaria, kad vienintelė išeitis Lietuvai užsitikrinti energetinę nepriklausomybę bei tvariai apsirūpinti energija yra aktyvios investicijos į atsinaujinančią energetiką, – teigia „TGS Baltic“ vadovaujantysis partneris Vilius Bernatonis.

Pernai gamtinių dujų ir elektros energijos kainoms šoktelėjus daugiau nei 10 kartų ir kilus realioms rizikoms, kad iš Rusijos tiekiamų energetikos resursų gali pritrūkti, pamatėme, kaip skirtingai į susidariusią sudėtingą situaciją pasirinko reaguoti atskiros Europos šalys.

Kaip vieną iš dviprasmiškos elgsenos pavyzdžių, galėtume nurodyti Vengriją. Ši Europos Sąjungos (ES) valstybė dėl savo priklausomybės nuo Rusijos tiekiamų energetikos išteklių tapo gėdingos ir bestuburės politikos pavyzdžiu. Vienintelė ES narė, kuri nuosekliai priešinosi tvirtam atsakui į neteisėtą ir visos tarptautinės bendruomenės smerkiamą agresiją ir savo veiksmais iš esmės skatino sunkiai prognozuojamą agresorės elgseną.

Vokietijoje situacija šiuo sudėtingu laikotarpiu energetikoje irgi buvo prasta – šalis dešimtmečius gyveno iliuzija, kad jos ekonomikos sėkmė gali būti pastatyta ant „susitarimų“ ir „gerų ekonominių santykių“ su Rusija pamato. Šios iliuzijos žlugo – tiksliau, karas parodė, kokie naivūs šie svarstymai buvo nuo pat pradžių. Vokietijai teko skubiai rengti energetinio nepriklausomumo stiprinimo projektus (LNG terminalų statybas, nepriklausomo nuo dujų apsirūpinimo elektros energija projektus), teko ir planuoti ekstremalias energijos taupymo priemones (pavyzdžiui, būstų šildymo mažinimą).

Visgi, Vokietija, panašu, sugebėjo iš labai sunkios situacijos išeiti garbingai – nepasiduoti agresorės energetiniam šantažui. Reikėtų nepamiršti, kad čia nemažą vaidmenį suvaidino ir Vokietijos turimi atsinaujinančių energetikos išteklių pajėgumai.

Pozityvi žinia, kad Lietuvą galime įvardinti kaip geros elgsenos pavyzdį krizės akivaizdoje. Dėl nuoseklių kelių ankstesnių Vyriausybių investicijų į energetikos infrastruktūrą (LNG terminalą, elektros energijos jungtis su Skandinavija ir Lenkija), ne tik Lietuva, bet ir visos Baltijos šalys galėjo nuo pirmųjų agresijos dienų visiškai atsisakyti energetikos išteklių tiekimo iš agresorės. Lietuva ir kitos Baltijos valstybės taip pat nuo pirmųjų valandų rodė lyderystę formuojant adekvatų ES ir visos pasaulio bendrijos atsaką į beprecedenčius barbariškus agresorės veiksmus.

Vis dėlto Lietuva lieka daugiau nei du trečdalius reikalingos elektros energijos importuojanti valstybė. Tokia padėtis – netvari. Lietuvos verslas energetine prasme – vis dar sėdi lyg ant parako statinės, nes nei tiekimo saugumas, nei kainos negali būti tvariai prognozuojamos ilgam laikui. 

Elektros energijos poreikis ir toliau auga visame regione (prognozuojamas augimas po 3 proc. per metus, o per 20 m. poreikis dvigubės). Lietuvai tiesiog būtina plėtoti elektros energijos generaciją iš atsinaujinančių šaltinių ir kuo skubiau. 

Teisinga kryptis

Valstybės dėmesys energetikos temai, ypač pastaruoju metu, yra pozityvus. Investicijos į atsinaujinančią energetiką verslui patrauklios. Tą patvirtina didelis Lietuvos verslininkų ir užsienio investuotojų susidomėjimas investicijų galimybėmis. Vyriausybės pasiūlytos naujos priemonės, susijusios su administracinės naštos mažinimu (proveržio paketas ir kt.) taip pat yra labai pozityvios.

Žinoma, kompleksiškai žvelgiant į atsinaujinančią energetiką, galime įžvelgti ir sunkumų, su kuriais susiduria verslas bei investuotojai.

Akivaizdu, kad pozityvus ir teisingas Energetikos ministerijos ir Vyriausybės požiūris dar „nenusileido“ į kitas valdžios institucijas, todėl projektų vystytojai vis dar susiduria su neefektyvumu, priimant sprendimus įvairiose valstybės institucijose ir savivaldybėse. Projektų įgyvendinimas dėl to lėtėja, o investicijų rizika didėja. Tai kelia tiesioginę strateginę riziką, kad Vyriausybės nubrėžtos teisingos politinės kryptys nebus efektyviai realizuojamos.

Kita vertus, panašu, kad „proveržiui“ nebuvo pasirengusi ir Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) – reguliatoriaus sprendimai įgyvendinant „proveržio paketą“ buvo akivaizdžiai lėti ir ne visada sėkmingi (juos teko keisti iš karto po priėmimo).

Tenka konstatuoti, kad dažnai vis dar jaučiamas gan stiprus nesupratimas, kad valstybės institucijų pagrindinė rolė yra kurti priimtinas sąlygas investicijoms, kurias turės įgyvendinti privatus verslas.

Privalome kurti palankią aplinką investicijoms

Žinoma, verslas valstybės institucijų veiklą vertina tarptautiniame kontekste. Lietuvai keliama kartelė pagal geriausias pasaulio verslo patirtis. Todėl kartais nusiviliama, kad kol kas mūsų institucijos veikia ne taip efektyviai nei, pavyzdžiui, Olandijoje ar Singapūre.

Kita vertus, dalis įmonių bei asociacijų dar laikosi pozicijos „tempti antklodę į savo pusę“. Toks požiūris, kad „mes pramušime sau naudingus sprendimus“, o kitus sprendimus visomis priemonėmis blokuosime, yra pasenęs ir morališkai bankrutavęs. Akivaizdu, kad jau turime išaugti iš tokio požiūrio. Net jai ką ir pavyksta „pramušti“, rizika, kad konkurentai pastebės, kreipsis į teismą ir užginčys tokią „sėkmę“, yra didžiulė. 

Manau, konstruktyvaus ir abipusiai sėkmingo valdžios ir verslo ateitis yra vakarietiškas veikimo modelis, pagrįstas visiems žinomomis ir suprantamomis taisyklėmis bei aiškiais skaidrumo standartais paremtu santykiu su valdžios institucijomis.

Pagrindinė valstybės rolė – reguliuoti ir nustatyti taisykles, pagal kurias verslas turi veikti, o kartu ir apsaugoti silpnesniuosius. Sveikas verslo santykis su valdžia yra paremtas bendradarbiavimu bei aktyviu siūlymų teikimu, kai pastebima, jog ne visi procesai konkrečioje situacijoje vyksta sklandžiai. Kokybiškam verslo ir valdžios santykiui ypač svarbus bendradarbiavimo aspektas. Vis dar galima pastebėti, kad būna situacijų, kai abiem pusėms sunkiai pavyksta susitarti, nes bendravimą temdo nepasitikėjimo šešėlis. Kitų valstybių praktika rodo, kad valstybė ir verslas dirbdami kartu pasiekia teigiamų rezultatų tada, kai bendradarbiavimą grindžia griežtais skaidrumo standartais bei aiškiomis taisyklėmis.

Žinoma, naujų veiklos standartų diegimas užtrunka, todėl tai didžiulis iššūkis valstybei – pamatyti skirtumus, nevertinti visų verslininkų pagal netikusius pavyzdžius ar buvusias blogas patirtis.

Ateities perspektyvos

Nestabili geopolitinė situacija tik patvirtino, kad Lietuvai būtinas proveržis atsinaujinančioje energetikoje. Darbai šiame sektoriuje tik įsibėgėja. Turime suprasti, kad iki šiol visi veikiantys atsinaujinančios energetikos projektai buvo išvystyti privataus verslo. Projektus pavyko įgyvendinti, nes valstybė sukūrė tinkamas sąlygas privačiai iniciatyvai ir privačioms investicijoms.

Pasigirsta verslo balsų, kurie mato tam tikrą riziką, kai valstybės rolė energetikos versle gali būti perteklinė. Žinoma, valstybė irgi turi atrasti savo vietą ir kaip investuotojas. Tokią praktiką iliustruoja sėkmingi daugelio Europos šalių valstybės valdomų įmonių pavyzdžiai. Taip pat ir Lietuvos valstybės valdoma „Ignitis grupė“ tampa vienu iš lyderių atsinaujinančių investicijų srityje, investuojančių visoje Europoje.

Lietuva yra Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) (angl. Organisation for Economic Co-operation and Development, OECD) narė, tad tikiu, jog nepamiršime, kad sėkmingų valstybės valdomų įmonių sėkmės paslaptis susideda iš trijų kertinių aspektų: atskyrimo nuo politikos, skaidraus rezultatais pagrįsto vertinimo ir lygiateisio dalyvavimo konkurencinėje kovoje.

Svarbu nepamiršti, kad Lietuvos ir kitų sėkmingų valstybių gerovė pagrįsta ne valstybės įsikišimu, o privačios iniciatyvos laisve bei piliečių verslumu. Valstybė padeda, kurdama įstatymo viršenybe ir sąžininga konkurencija pagrįstas verslo sąlygas, bei efektyvindama administracinį aparatą, kad verslo reguliavimas būtų pakankamas, bet tuo pačiu nesukuriantis neproporcingos naštos.

Komentarai (4)