Šis straipsnis yra apie valstybę, kuri dėl tam tikrų priežasčių nesugebėjo sudaryti kokybiškų karinių-politinių aljansų, todėl turėjo savarankiškai ginti savo teisę egzistuoti.

Šiandien mes kalbame apie Vietnamą. Šalis, kurios gyvenimas XX a pavirto tikru pragaru. Vietnamiečiai kovojo su Prancūzija (galinga kolonijine imperija XX a. viduryje), JAV ir Kinija.

Sunku įsivaizduoti, bet kovojant su šiais galingais varžovais Vietnamas ne tik išgyveno, bet iš mūšio išėjo išdidžiai pakelta galva ir net pretenzijomis į regiono lyderystę.

2022 m. Vietnamas yra 35-oji pasaulio ekonomika, kurio metinis BVP augimas siekia 8 %. Nors pagal BVP vienam gyventojui 98 mln. gyventojų turinčios šalies padėtis yra prastesnė (112 vieta), ji vis tiek lenkia daug pasaualio šalių.

Nors pagal žmogaus išsivystymo indeksą Vietnamas užima 115 vietą pasaulyje, jis yra aukščiau už beveik visas kaimynines šalis, išskyrus Tailandą. Taigi ši nuo mūsų nutolusi Rytų Azijos šalis nepirmauja visuose įmanomuose reitinguose, bet ir neatsilieka, o įvertinus, kas buvo jos priešininkas vos prieš kelias dešimtis metų, pats Vietnamo egzistavimo pasaulio žemėlapyje faktas gali būti laikomas sėkme.

Pradžia. Antikolonijinis karas prieš Prancūziją

Kai 1945 m. rugsėjo 2 d. visa žmonija džiaugėsi Antrojo pasaulinio karo pabaiga, vietnamiečiams visi išbandymai tik prasidėjo. Pasipriešinimo judėjimą prieš japonus, okupavusius šalį Antrojo pasaulinio karo metais, suformavo Ho Ši Mino vadovaujami komunistai. Ji buvo vadinama Vietnamo nepriklausomybės lyga – Vietminu.

Vietmino vadovai derino savo veiksmus su sąjungininkais, o Japonijos pasidavimo dieną paskelbė Vietnamo, kuris nuo 1884 m. buvo Prancūzijos kolonija, nepriklausomybę. Tai reiškia, kad vietminai nenorėjo, kad į šalį grįžtų prancūzų kolonistai. Po devynių dienų prasidėjo susirėmimai tarp britų ir prancūzų kariuomenės bei Vietnamo milicijos.

Pažymėtina, kad Antrojo pasaulinio karo metais Vietnamas, analogiškai su daugeliu kitų šalių (Austrija, Korėja), buvo suskirstytas į okupacines zonas, o tai yra dėl to, kad skirtingas šalies dalis išlaisvino skirtingos valstybės.

Taigi teritorijos, esančios į šiaurę nuo 17-osios lygiagretės, pateko į Kinijos Respublikos generalisimo Čiang Kai Šeko kariuomenės kontrolę. Teritorijas į pietus nuo 17-osios lygiagretės kontroliavo britų pajėgos, vadovaujamos admirolo Lewiso Mountbatteno.

Vietnamo Demokratinės Respublikos (Šiaurės Vientamo) vyriausybė, kurią paskelbė Vietminas, buvo įsikūrusi Hanojuje, Kinijos kariuomenės atsakomybės zonoje.

Prancūzija 1946 m. ​​kovo 6 d. pripažino šalies nepriklausomybę, tačiau kaip Indokinijos konfederacijos (proprancūziškas integracijos subjektas) dalimi, o prancūzų ir britų kariai kontroliavo britišką Vietnamo dalį ir tik retkarčiais pasitaikydavo susirėmimų su Vietmino atstovais.

O po britų ir kinų karių išvedimo iš Vietnamo 1946 m., Prancūzijos ekspedicinės pajėgos užėmė visą šalį. Tuo metu Vietnamo atstovai Paryžiuje derėjosi su Prancūzijos vyriausybe, tačiau jiems nepavyko. Prancūzija sutiko tik su „netikra“ Vietnamo nepriklausomybe kaip Indokinijos konfederacijos dalimi, o tai nepatenkino pasipriešinimo judėjimo lyderių. 1946 metų gruodžio 19 dieną Vietminas pradėjo visavertį partizaninį karą prieš prancūzus.

Po trejus metus trukusių nesėkmingų bandymų stabilizuoti situaciją į valdžią Vietname grįžo imperatorius Bo Di – marionetinis Vietnamo lyderis Japonijos okupacijos metu (!). Tai lėmė staigų Vietmino populiarumo padidėjimą tarp vietos gyventojų. Į jo gretas pradėti masiškai verbuoti paprasti valstiečiai. Šiai jau pilnavertei armijai vadovavo talentingas karo vadas Ngujenas Ziapas. Jis ir jo karininkai dalyvavo kariniuose mokymuose komunistinėje Kinijos Liaudies Respublikoje (KLR), o vietminai iš SSRS gavo ginklų, ypač aukštos kokybės oro gynybos ir artilerijos.

Vietoj to, Prancūzijos ekspedicines pajėgas sudarė nedidelis skaičius Europos savanorių iš Prancūzijos svetimšalių legiono ir samdinių iš prancūzų kolonijų arabų šalyse, Afrikoje ir... Indokinijoje. Prancūzija sąmoningai vengė sutelkti savo piliečius, kad išvengtų viešų protestų. Padėtis demokratinėje šalyje buvo įtempta. Kairiosios jėgos išsklaidė prieškarines nuotaikas, vadino šį karą nešvariu verslu. Dėl to jis tapo pernelyg nepopuliarus tarp paprastų prancūzų, o mobilizacija galėjo sukelti socialinius neramumus. Taigi abiejų priešo pusių motyvacija buvo diametraliai priešingo lygio.

Ziapas sėkmingai išnaudojo visus savo kariuomenės privalumus ir prancūzų ekspedicinių pajėgų trūkumus. Džiunglės ir pelkės panaikino tankų pranašumą prancūzams, o jose buvo patogu slėpti ginklus ir oro gynybos įrangą.

Akivaizdu, kad beveik 100 procentų gyventojų remiamoje liaudies armijoje problemų dėl orientavimosi ir žvalgybos nebuvo. Nors pirmuosiuose susidūrimuose Vietmino pralaimėjimai prancūzus pranoko dešimt kartų, vėliau Ziapas situaciją pataisė ir per 5 kovos metus okupacinės pajėgos buvo nugalėtos.

Viskas baigėsi tragedija (prancūzų požiūriu) mūšyje prie Dien Bien Phu miesto (1954 m. kovo 13 d. – gegužės 7 d.). Tai kruviniausias Prancūzijos kariuomenės mūšis nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Šiame mieste ekspedicinės pajėgos buvo apsuptos ir sumuštos Vietmino pajėgų. Prancūzijos valdžios raginimai suteikti karinę pagalbą iš JAV ir JK buvo ignoruojami. Tai galiausiai privertė Paryžių derėtis Ženevoje, dalyvaujant tarpininkams iš SSRS ir Didžiosios Britanijos.

Prancūzija išvedė savo kariuomenę iš Vietnamo ir pripažino Vietnamo Demokratinę Respubliką, tačiau Pietų Vietnamas (Vietnamo Respublika), anksčiau pripažintas Paryžiaus, toliau egzistavo (buvusi britų okupacinė zona į pietus nuo 17 lygiagretės). Šis, atrodytų, kompromisinis sprendimas tapo priežastimi kitam dvidešimt metų trunkančiam karui pusiasalyje.

Prancūzijos ekspedicinių pajėgų nuostoliai:

• 75 381 žuvęs arba dingęs be žinios;
• 34 127 sužeisti;
• 40 000 paimta į nelaisvę.

Vietminas prarado 170 000-300 000 kovotojų.

Civilių nuostoliai svyruoja nuo 125 000 iki 400 000.

2 veiksmas. Kova su stipriausia pasaulio armija

Šiaurės Vietnamas nesutiko su Pietų Vietnamo praradimu ir sutelkė dėmesį į ir taip silpnos Pietų Vietnamo vyriausybės destabilizavimą.

1960 m. tam buvo sukurtas Vietnamo nacionalinis išsivadavimo frontas – Vietkongas. Nuo 1955 metų Amerikos karo „patarėjai“ buvo dislokuoti Pietų Vietname (skaičius siekė apie 23 000). 1961 m. Vašingtonas nusprendė padaryti viską, kad išlaikytų demokratinę Pietų Vietnamo vyriausybę. Iš esmės JAV nusprendė viena sunaikinti Vietkongo pajėgas. Tai turėjo parodyti visam pasauliui, kad yra nustatytos ribos tarp komunizmo ir laisvojo pasaulio.

Atitinkamai SSRS tapo principu įrodyti priešingai. Juolab, kad Kremliaus naudai suvaidino jau sėkmingos vietminų kovos su prancūzais faktas. Žinoma, neteisinga lyginti Prancūzijos ekspedicinių pajėgų ir Amerikos karinės mašinos pajėgas.

Nuo 1965 m. JAV pradėjo smarkiai didinti savo karinį kontingentą šalyje, mainais į Šiaurės Vietnamą upėmis, dažnai kartu su karo instruktoriais, liejosi sovietų ginklai.

1969 metais amerikiečių karinis kontingentas šalyje jau siekė 500 000 karių. Vašingtonas siekė bet kokiomis priemonėmis laimėti šį karą. Į mūšį buvo mesti visi turimi technologiniai pasiekimai, masiškai naudojama aviacija, kuri bombardavo potencialias Vietkongo pajėgų bazes, kariškiai gavo leidimą naudoti napalmą, herbicidus ir defoliantus, taip pat bombardavo Vietkongo mokymo ir aprūpinimo bazes  kaimynėse šalyse (Kambodžoje ir Laose).

Tęsinys kitame puslapyje:

Galų gale galingiausia karo mašina pasaulyje taip pat sukando dantis dėl Vietkongo taktikos. Nepaisant didelių infrastruktūros sunaikinimo ir didžiulių civilių aukų, JAV armijai nepavyko perlaužti Vietnamo karių stubuto. Vietoj to, pati JAV susilaužė saviškį.

Pačių amerikiečių standartais nemenki nuostoliai tolimoje Azijos šalyje sukėlė masinius protestus šalyje. Galų gale, 1973 m. pavasarį jie lėmė Amerikos kariuomenės išvedimą, o tai lėmė nepasiektą JAV tikslą apsaugoti Pietų Vietnamo vyriausybę, kuri buvo nuversta jau 1975 m. Galiausiai vietnamiečiai sugebėjo susijungti į vieną valstybę (ko tie patys korėjiečiai dar nepasiekė), o JAV pateko į būseną, kuri vėliau tapo žinoma kaip „Vietnamo sindromas“.

Šalių nuostoliai:

• JAV – žuvę 58 220 kariai;
• Šiaurės Vietnamas – 1,1 mln. karių;
• Pietų Vietnamas – 250 000 karių.
• Civilių (vietnamiečiai abiejose 17-osios lygiagretės pusėse) – maždaug 2 mln.

Netikėta grėsmė. Dar vieno milžino kritimas

Manoma, kad Vietname karas baigėsi 1975 metų balandžio 30 dieną užėmus Pietų Vietnamo sostinę Saigoną. Po to milijonai pietų vietnamiečių, ištikimų buvusiam režimui, buvo išsiųsti į „perauklėjimo stovyklas“. Daugelis jų ten buvo „perauklėti“ keletą metų, o daugelio daugiau nieks nebematė. Vėlesniais metais beveik milijonas žmonių iš suvienyto socialistinio Vietnamo pabėgo tiesiog laivais.

Vieningo Vietnamo komunistinė valdžia šalyje pradėjo kurti sovietinio stiliaus socializmą. Visa tai įvyko sunkiomis užsienio politikos sąlygomis. Nepaisant to, kad valstybė buvo priimta į JT 1977 m., ją griežtai blokavo JAV, kuri ne tik atsisakė mokėti kompensacijas, bet, priešingai, reikalavo grąžinti Pietų Vietnamo paimtą skolą.

Puodus daužė ir pagrindiniai Vietnamo draugai. Būtent šeštajame dešimtmetyje vietminai buvo apmokyti Kinijos Liaudies Respublikoje ir apginkluoti SSRS, o po 20 metų Maskva ir Pekinas tapo kone priešais. Ir galiausiai Vietnamas turėjo pasirinkti.

Pasirinkimas buvo priimtas 1978 m. lapkritį, kai buvo sudaryta draugystės ir bendradarbiavimo sutartis su SSRS. Po mėnesio Vietnamas įsikišo į kaimyninę Kambodžą, kad nuverstų itin žiaurų raudonųjų khmerų režimą. Niuansas tas, kad šis režimas buvo maoistinis, tai yra, jis rėmėsi kultūrinės revoliucijos, kurią vienu metu Kinijos Liaudies Respublikoje organizavo Mao Zedongas ir palaikė Pekinas, principais.

Pačioje Kinijoje vyko įnirtinga kova dėl valdžios tarp partijos lyderio Hua Guofengo ir Dengo Xiaopingo, ėjusio įvairias pareigas, įskaitant ir Kinijos liaudies išlaisvinimo armijos (PLA) vadovo.

Norint sustiprinti kariuomenės galią, reikia „mažo pergalingo karo“ – tai praktiškai yra politikos dėsnis. Taip pat tikėtina, kad Deng Xiaopingas pasinaudojo JAV parama šiuo svarbiu klausimu per dviejų savaičių oficialų vizitą šalyje, prasidėjusį 1979 m. vasario 5 d.

JAV paramos prireikė Kinijos Liaudies Respublikai apsisaugoti nuo SSRS puolimo, kurią su Vietnamu susiejo jau minėta sutartis.

Galiausiai, vasario 17 d., Kinijos pajėgos įsiveržė į Vietnamo teritoriją. Oficiali priežastis buvo „bausmė už intervenciją Kambodžoje“. KLR atsisakė naudoti oro pajėgas ir karinį jūrų laivyną, kad neskatintų eskalacijos. Tačiau pagal kitą versiją KLR karinis jūrų laivynas užblokavo sovietų laivyną, o oro pajėgos tiesiog negalėjo prasiskverbti pro Vietnamo oro gynybos sistemą, kurią užgrūdino dešimtmečius trukusios kovos su geriausia aviacija pasaulyje.

Apskritai, nepaisant techninio KLR pranašumo, tarp mūšiuose užkietėjusių vietnamiečių karių ir siaubingai treniruotų Kinijos karių buvo atotrūkis – jų karininkai dažnai tiesiog nemokėjo skaityti žemėlapių, o kariai žygių metu „prisirišdavo“ prie tankų taip garantuodami jų mirtį pasalos atveju.

Taigi, įstrigusi Vietnamo pelkėse ir džiunglėse, Kinijos Liaudies Respublika užlipo ant amerikiečių grėblio ir kovo 16-ąją išvedė savo kariuomenę iš Vietnamo, palikdama išdegusią žemę. Reikėtų pažymėti, kad KLR per mažiau nei mėnesį trukusį karą neteko daug mažiau karių, nei JAV prarado per aštuonerius intensyvaus karo karo metus.

Tačiau oficialių duomenų apie nuostolius nei viena šalis nepaskelbė. KLR oficialiai paskelbė, kad baudžiamoji misija buvo įvykdyta, o aneksijos ar net vyriausybės pasikeitimas Vietname neplanuojamas. Sprendžiant iš tolesnės Deng Xiaopingo karjeros, sąmokslo versija apie karo pradžios tikslą buvo pasiekta 100 %.

Per 27 karo dienas abi pusės patyrė maždaug vienodus nuostolius – 30 000 žuvo ir 35 000 buvo sužeista (oficialių duomenų apie nuostolius niekada neskelbė, todėl skaičiavimai yra preliminarūs).

Vietnamo kelias į sėkmę

Vietnamas bandė kurti socializmą savo valstybėje iki 1986 m., kai vyriausybė pradėjo liberalizuoti ekonomiką. 1995 metais buvo normalizuoti santykiai su JAV, panaikinta prekybos blokada. Vietnamas iš esmės pradėjo kurti kiniško stiliaus ekonomiką.

XXI amžiuje Vietnamas tapo vienu iš lyderių pasaulyje pagal ekonomikos augimą, o 2014-aisiais vietnamiečiai pasirodė optimistiškiausi pasaulio žmonės – 94 % apklaustųjų mano, kad jų vaikai gyvens geriau nei jie. Ir šiai vizijai yra svarių priežasčių – 1978 metais 70 % vietnamiečių gyveno žemiau skurdo ribos, o šalyje galiojo kortelių sistema. Šiuo metu 80 % šalies gyventojų gyvena virš skurdo ribos, o šalis yra drabužių, kompiuterių komponentų eksportuotoja ir trečia pagal dydį naftos gamintoja Azijoje.

Plačiai manoma, kad Vietnamo sėkmės raktas buvo devintojo dešimtmečio pabaigos rinkos reformos, tačiau britų publicistas Nickas Davisas mano, kad pirmųjų pokario dešimtmečių problemų šaltinis buvo JAV sankcijos. Ir, atitinkamai, santykių su Vašingtonu normalizavimas, dėl kurio buvo panaikintos sankcijos, tapo raktu įveikiant ekonominį nuosmukį.

Tačiau, jo nuomone, šios gerovės kaina ne kiekvienam buvo idėjų niveliavimas, dėl kurio Vietkongas kovojo visus karų metus. Juk paradoksas tas, kad Vietnamas sėkmės sulaukė perimdamas savo priešų – JAV ir Kinijos Liaudies Respublikos – sistemą.

Nepaisant ekonomikos liberalizavimo, komunistų partijos valdžios monopolis Vietname išlieka. Ekspertai taip pat pastebi aukštą korupcijos ir socialinės nelygybės lygį komunistinėje (!) šalyje.

Sunku vienareikšmiškai pasakyti, kuri iš šių versijų yra teisinga. Tačiau faktas yra tas, kad per trisdešimt kovos metų vietnamiečiai įgijo teisę savarankiškai pasirinkti, pagal kokią sistemą jie turėtų kurti ir kaip gyventi.

Nėra nieko blogo, jei peržiūrite savo principus ir atsisakote neveiksmingų metodų ar visos sistemos. Svarbu turėti teisę tai daryti ir galiausiai pagerinti savo piliečių gerovę, ko Vietnamas sėkmingai pasiekė. O jei kas nemato prasmės antikolonijinėje kovoje ar nepriklausomybės kare, tai gali pažvelgti į Centrinės Afrikos valstybes, pasirinkusias postkolonijinį modelį, kurio vietnamiečiai atsisakė 1946 m. Ar į šį regioną atėjo ramybė ir gerovė? Klausimas retorinis...

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Fokus

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()