Trijų dienų specialiąja operacija pakrikštyta Rusijos invazija į Ukrainą turėjo baigtis dar 2022-ųjų vasarį. Ji tęsiasi iki šiol. Kaip kariauti greitą ir sėkmingą karą rusus moko Azerbaidžanas, kuris vos per kelias dienas Kalnų Karabache įveikė armėnus, išardė jų separatistinę respubliką, o Armėniją – ilgametę Rusijos sąjungininkę, privertė viešai suabejoti Maskvos patikimumu. Kremliui tai yra pažeminimas, kurio negali atleisti, o armėnų – paleisti.

Ar gali nesėkmingas karas kainuoti politinę karjerą ar net sukelti perversmą? Tokie klausimai, regis, turėtų kilti Rusijoje, kurios politinė ir karinė vadovybė įvėlė šalį į pražūtingą karą su Ukraina.

Kol kas perversmo scenarijai pačioje Rusijoje tėra teoriniai, nors šis karas ne tik nusilpnino režimą, išeikvojo galybę žmogiškųjų ir materialinių išteklių, bet ir kirto per pasitikėjimo Kremliumi likučius. Problema Rusijai jau yra akivaizdi – jos nebegerbia ir nebebijo net sąjungininkai.

Vos per kelias naujo karo dienas Azerbaidžanui sutriuškinus Kremliaus remtus Kalnų Karabacho separatistus, šiems sudėjus ginklus, ir iš esmės kapituliavus, Kalnų Karabacho Respublika žlugo. Formaliai ji nustos egzistuoti nuo 2024 metų sausio 1 dienos.

BREAKING:

Samvel Shahramanyan, President of the Artsakh Republic, has signed a decree that will dissolve the republic starting January 1st next year.

It will now be both de facto and de jure part of Azerbaijan. pic.twitter.com/gvX52oVkJ4

— Visegrád 24 (@visegrad24) September 28, 2023

O tai reiškia, kad vienas iš daugelio Kremliaus puoselėtų separatistinių projektų žlunga. Ir jei byra viena separatistinė respublika, gali subyrėti ir kiti panašūs dariniai.

Tad nenuostabu, kad iš Rusijos Armėnijoje jau ne tik atvirai šaipomasi – Maskvos įkurtų organizacijų, taikdarių teiktos saugumo garantijos, o ir ginkluotė pasirodė nieko vertos.

Trys dešimtmečiai Rusijos įtakos regione dabar gali būti tiesiog nubraukti. Bet Kremlius jau signalizuoja, kad neketina visko atsisakyti. Net ir pažeminta Rusija įspėja, kad armėnų taip lengvai neketina paleisti, o jei reikės, tai bandys išlaikyti savo geopolitinėje orbitoje jėga, pavyzdžiui, perversmo būdu.

Nusivylimas dėl išdavystės

Pastaruoju metu Rusiją savo sąjungininke galėjo vadinti nedaugelis šalių. Armėnija buvo būtent tokia. Neatsitiktinai, nes beveik tris dešimtmečius Rusija Armėnijoje buvo vienintelis saugumo garantas – po 1994 m. pasibaigusio Pirmojo Klanų Karabacho karo Kremlius buvo laikomas ne šiaip tarpininku, bet ir sąjungininku: ginklais, diplomatiškai ir ekonomiškai rėmė armėnus – tiek Jerevane, tiek Kalnų Karabache ar Arcache, nepripažintoje separatistinėje armėnų respublikoje.

Rusijos pozicijos susvyravo 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą, kai Azerbaidžanas iš armėnų separatistų atsikovojo trečdalį jam teisiškai priklausančių Kalnų Karabacho teritorijų. Armėnams nepadėjo nei Rusijos armija, nei rusų taikdariai. Tad ko verta Rusija ar rusiškas pasas?

In Armenia, protesters are tearing up Russian passports and shouting anti-Russian slogans near the Russian embassy. pic.twitter.com/m5zF200qOx

— NOELREPORTS 🇪🇺 🇺🇦 (@NOELreports) September 20, 2023

Jau anuomet, 2020-siais Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas garsiai reiškė nepasitenkinimą Rusijos laikysena. Pats per protestus į valdžią 2018-siais atėjęs N. Pašinianas niekada neslėpė savo pažiūrų – kiek įmanoma labiau atsiriboti nuo kitų šalių įtakos.

Tačiau su Armėnija sietas ir etninių armėnų apgyvendintas Kalnų Karabachas arba tiesiog Karabachas, kaip jį istoriškai vadina tiek armėnai, tiek azerai, net po tragiškai nesėkmingo 2020 m. karo, kai per pusantro mėnesio Azerbaidžanas sutriuškino separatistus, privertė juos pasirašyti paliaubas, atsisakyti trečdalio teritorijų vis dar vaidino nepriklausomą respubliką. Viltasi, kad separatistus galiausiai užstos ir, blogiausiu atveju apgins Rusija.

Dabar, kai tokias viltis vos per kelias naujo karo dienas sudaužė modernią ginkluotę pasitelkęs Azerbaidžanas, prabilta ne šiaip apie nepasitenkinimą, nepasitikėjimą ir nusivylimą Rusija. Iš N. Pašiniano nuskambėjo ir kaltinimai išdavyste.

O kai išduoda įsipareigojimų ginti neįvykdę sąjungininkai, dažniausiai pradedama kalbėti apie rimtas geopolitines slinktis – esą jei net ir pati Armėnija atsiribos nuo Rusijos, apie kokią dar Kremliaus įtaką galima kalbėti kitoms Kremliaus garantijas turinčioms šalims?

Grasina Saakašvilio likimu

Po tokių N. Pašiniano pasisakymų, suprantama, sulaukta reakcijų pačioje Rusijoje. Iš pradžių grasinti Armėnijai ėmė Kremliaus išlaikomi propagandistai. Kanalo RT vadovė Margarita Simonian, kuri pati yra armėnė, ėmė laidyti nedviprasmiškas užuominas N. Pašinianui, primindama jam apie buvusio Sakarvtelo lyderio likimą.

Esą tegu pasižiūri, ko sulaukė Michailas Saakašvilis, kuris 2003-siais pasirinko provakarietišką kryptį, atsiribojo nuo Rusijos, o 2008 m. pasirinko karą su Rusija. Viskas baigėsi kariniu pralaimėjimu, separatistinių teritorijų – Pietų Osetijos ir Abchazijos praradimu, o pačiam M. Saakašviliui galiausiai nesusiklostė ir karjera – buvęs prezidentas buvo suimtas ir iki šiol, nepaisant sunkios būklės yra kalinamas kalėjime.

Simonyan threatens Pashinyan with Saakashvili’s fate for Pashinyan’s attempts to make Armenia more independent from Russia and restore relations with its neighbors.

She insists that Russia will always achieve its goals to dominate. pic.twitter.com/KzVqZpwQP4

— TheKremlinYap (@TheKremlinYap) September 28, 2023

„Kodėl M. Saakašvilio istorija nieko neišmokė? Kaip Pašinianas nesupranta, kad jo laukia tas pats?“, – stebėjosi Kremliaus propagandistė ir visa patenkinta priminė, kad Sakartvele dabar linksminasi, pinigus leidžia būtent rusai. Išties, Rusijos įtaka Sakartvele, į kurį pabėgo tūkstančiai mobilizacijos vengiančių rusų, yra didelė dėl šalyje įtaką turinčių prorusiškų oligarchų.

Į N. Pašiniano užuominas, kad Rusija nuvylė armėnus, sureagavo ir oficiali Maskva. Rusijos užsienio reikalų ministerija įspėjo, kad „Armėnija daro didelę klaidą“ naikindama šimtmečių senumo ryšius su Rusija ir žaidžiant „geopolitinius Vakarų žaidimus“.

N. Pašinianas, anot Rusijos užsienio reikalų ministerijos, esą ketina atsitraukti nuo Aljanso su Maskva ir pasirinkti Vakarus, o Jerevanas turėtų gerai pagalvoti ir prisiminti, kas būna tiems Rusijos sąjungininkams, kurie nusisuka nuo Kremliaus. Buvęs Rusijos prezidento kėdės šildytojas, o dabar
Saugumo Tarybos viceprezidentas, Vakarams branduoliniais ginklais nuolat grasinti mėgstantis Dmitrijus Medvedevas taip pat neatsiliko.

„Spėkite, koks likimas jo laukia?“, – savo „Telegram“ kanale užuominas N. Pašinianui laidė D. Medvedevas, vieai apkalintinęs Armėnijos lyderį flirtu su Vakarais.

Tokios rusų užuominos, kurios akivaizdžiai primena prieškarinę padėtį Ukrainoje, kai Kremlius po 2014-ųjų nusisuko nuo Rusijos, neįbaugino N. Pašiniano.

Jis netgi viešai apkaltino Maskvą kurstant prieš jį nukreiptus protestus Jerevane – karo baigtimi Kalnų Karabache nepatenkinti armėnai kelias dienas protestavo prieš N. Pašiniano vyriausybę ir premjerą vadino išdaviku. Dar daugiau, N. Pašinianas patikino, kad ketina išrašyti sąskaitą Maskvai už Armėnijos teritorijos panaudojimą karinėms reikmėms. Netoli Giurmi miesto Rusija nuo sovietų laikų turi įkūrusi didelę karinę bazę, kurioje tarnauja keli tūkst. rusų karių.

N. Pašiniano drąsą sustiprino ir tai, kad vietoje Maskvos paramos, realių diplomatinių žingsnių sulaukta iš JAV ir Prancūzijos. Pastaroji šalis turi didelę armėnų bendruomenę, kuri siekia iki 750 tūkst. armėnų kilmės prancūzų.

Didesnės armėnų bendruomenės tėra Rusijoje ir JAV, tačiau su Prancūzija Armėniją sieja ypatingas ir istorinis ryšys dar nuo viduramčių. O po Pirmojo pasaulinio karo, kai Turkija surengė armėnų genocidą, dešimtys tūkstančių armėnų prieglobstį rado būtent Prancūzijoje ir ten jų palikuonių įtaka yra nemenka netgi politiniuose sluoksniuose.

Neatsitiktinai Prancūzijos Gynybos ministras Sebastianas Lecornu pabrėžė, kad prancūzai atidarė pirmąją karinę misiją Armėnijoje ir jau derasi su Jerevanu dėl prancūziškos ginkluotės sandorių galimybių tam, „kad armėnai galėtų gintis“.

Koks scenarijus naudingas Rusijai?

Kol kas N. Pašinianui tenka gintis ne nuo Rusijos diplomatinių ar propagandistų išpuolių, o nuo pačių armėnų. Jam tai nėra naujiena, nes prieš jį Armėnijoje protestuojama nuo 2020 m., kai Jerevanas pralaimėjo karą su Azerbaidžanu.

Tačiau 2021-ųjų pavasarį kilo realaus karinio perversmo tikimybė, kai šalies kariuomenės vadas ir dešimtys aukšto rango karininkų paragino N. Pašinianą trauktis. Jau tada buvo įtarinėjama Rusija, tik Armėnija negalėjo to įrodyti.

Premjeras sužaidė gudrią politinę partiją – išties atsistatydino, tačiau surengė žaibiškus parlamento rinkimus, kuriuos laimėjęs nušalino perversmininkus. Vis dėlto jie liko laisvėje – tiek buvusio premjero ir prorusiško Nacionalinio gelbėjimo judėjimo lyderis Vazgenas Manukianas, tiek perversmą rengęs generolas Onikas Gasparianas nebuvo suimti.

Tad kalbos apie galimą perversmą netilo pastaraisiais mėnesiais, o ypač suintensyvėjo po Azerbaidžano pergalės Karabache. Armėnijos žvalgybos tarnybos jau sulaikė kelis karininkus, kurie įtariami galimo perversmo organizavimu, tačiau kol kas nepavyko aptikti tiesioginių ryšių su Rusija – insinuacijos, Rusijos diplomatų ir propagandistų grasinimai nėra pakankamas įrodymas Armėnijos valdžiai, kad ši galėtų tokia grėsme įtikinti nusivylusią šalies visuomenę.

Būtent ant tokio nusivylimo neslepia statanti Maskva: esą nereikia tiesiogiai kištis į reikalus Armėnijoje, nes ir pajėgų tam nėra, kai visas Kremliaus dėmesys dabar nukrypęs į Ukrainą. Užtenka tik aštrinti nepasitenkinimą N. Pašinianu, dėl kurio išlikimo ir ateities vargu ar bandys kovoti JAV bei Prancūzija – pernelyg toli, pernelyg maža yra Armėnija, kad kas nors rizikuotų veltis į dar vieną konfliktą su Maskva.

Juo labiau, kad kol kas su Kalnų Karabacho konfliktu Vakarai turi didesnių iššūkių – viena vertus reikia remti dujų alternatyvas pasiūlyti galinti ir įtakingos Turkijos, o taip pat ir Izraelio užnugarį turintį Azerbaidžaną, antra vertus, privalu saugoti, kad šis nevykdytų etninių valymų ar kitų karo nusikaltimų, kaip pirmojo karo metu. Vien pabėgėlių srautas iš kalnų Karabacho, kurį jau paliko dauguma iš čia gyvenusių 140 tūkst. armėnų, rodo, kad baimės – ne be pagrindo.

Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros (UNHCR) duomenimis, iš Kalnų Karabacho į Armėniją jau pabėgo daugiau kaip 100 000 žmonių. Ir tai tėra oficialūs, bet negalutiniai duomenys.

„Armėnų išvykimas iš Kalnų Karabacho tęsiasi. Mūsų analizė rodo, kad artimiausiomis dienomis Kalnų Karabache armėnų nebebus. Tai etninio valymo veiksmas, dėl kurio jau seniai įspėjome tarptautinę bendruomenę“, – savo ministrų kabinetui sakė N. Pašinianas.

Be to, Azerbaidžanas sulaikė buvusį Kalnų Karabacho separatistų lyderį Rubeną Vardanianą, apkaltintą terorizmo finansavimu ir kitais nusikaltimais. Baku teismas jau netgi nusprendė, kad R. Vardanianas, nuo 2022 m. lapkričio iki šių metų vasario etninių armėnų regionui vadovavęs verslininkas, suimamas keturiems mėnesiams.

Kad ir kuo dabar pasibaigtų dabartinis armėnų pasitraukimas iš Karabacho, tai gali būti dar ne pabaiga, mat Azerbaidžanas jau išreiškė pretenzijų į kitas teritorijas, konkrečiai į Zangezuro koridorių, kuris veda per Armėnijai priklausančią Siuniko provinciją į Nachičevanės autonominę sritį – Azerbaidžano teritoriją.

N. Pašinianui tai gali tapti lemtingu tašku: jei nusilpusiai ir be sąjungininkų likusiai Armėnijai tektų kariauti su Azerbaidžanu, ji rizikuoja dar kartą pralaimėti, kas palaidotų N. Pašiniano valdžią. Kita vertus, tolesnės nuolaidos Baku armėnų akyse taip pat pažemintų N. Pašinianą.

Būtent tolesnė eskalacija ir naujas karas gali būti naudinga Maskvai, kuri svetimomis rankomis gali atsikratyti jį ir Rusijos įvaizdį žeminančio Armėnijos premjero, vietoje kurio būtų tikimasi Sakartvelo scenarijaus pasikartojimo.

Kita vertus stabilūs Armėnijos ir Azerbaidžano santykiai pasitenkinant dabartine padėtimi, t.y. armėnams susitaikius su Karabacho praradimu, o azerams nebekeliant kitų teritorinių pretenzijų gali galutinai palaidoti Rusijos įtaka regione, kur savo vietą norėtų matyti Turkija ir Iranas. Tokiu atveju Rusijai lieka vienas scenarijus, kurį jau bandyta įgyvendinti keliose šalyse: perversmas.

Komentarai ()