Kaip danai vėjo jėgaines prisijaukino (12)
Ne tik Lietuvoje, bet ir atsinaujinančios energetikos srityje pirmaujančiose šalyse buriasi bendruomenės, kovojančios su vėjo, saulės ar biodujų jėgainių statybomis jų kaimynystėje. Tačiau danai žino, kad žaliąją energiją prisijaukinti įmanoma.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nuo bulvių prie turbinų
Samso sala yra tapusi savotišku Danijos nacionaliniu pasididžiavimu. Kopenhagos viršūnių susitikimo dėl klimato kaitos dalyviai pernai gruodį ten buvo vežiojami į ekskursijas, kad patys savo akimis įsitikintų, jog žalioji energija gali būti patikimas ir vietos bendruomenės ne tik palaikomas, bet ir pačių finansuojamas energijos šaltinis. Keturis tūkstančius gyventojų turinti sala visą jai reikalingą elektros energiją gauna iš vienuolikos 1 MW galios vėjo jėgainių, o tai, ką generuoja dar dešimt galingesnių jėgainių, besisukančių jūroje, parduoda žemynui povandenine linija. Vandenį šildo saulės, o 75 proc. būstų – biomasės energija.
Iki tapdama pavyzdine atsinaujinančios energijos bendruomene, Samso sala garsėjo nebent itin gardžiomis ankstyvosiomis bulvėmis ir tuo, kad vikingai čia kadaise statė savo laivus. Viskuo kitu tai buvo sala, panaši į kitas – pasižyminti kiek apsnūdusiu gyvenimo tempu, konservatyviais gyventojais ir energijos sistema, visiškai priklausoma nuo naftos iš žemyninės šalies dalies. Tačiau 1997-aisiais Samso sala dalyvavo ir nugalėjo nacionaliniame žaliosios energetikos konkurse – ji pasižadėjo per dešimtmetį visiškai atsisakyti iškastinių išteklių. Jiems tai pavyko dėl keleto priežasčių, bet unikalus bendruomenės įsitraukimas kuriant energetikos sistemos pertvarkymo ir finansavimo modelį buvo bene svarbiausias.„Mąstyk lokaliai ir veik lokaliai“
Kaip neretai nutinka, viskas prasidėjo nuo vieno užsidegusio žmogaus, kuris nuo ryto iki vakaro, nuo durų prie durų ilgai vaikščiojo pasakodamas žmonėms apie savo sumanymą paversti Samsą žaliosios energijos sala. Vietinis mokytojas Sorenas Hermansenas šiandien vadovauja Samso energetikos akademijai ir keliauja po pasaulį pasakodamas, kad posakį „mąstyk globaliai, veik lokaliai“ reikia performuluoti.
„Reikia mąstyti lokaliai ir veikti lokaliai, visa kita savaime susitvarkys“, – jis sako esąs įsitikinęs, kad tokių projektų sėkmei itin svarbus žmonių ryšys su gyvenamąja vieta ir rūpestis dėl jos. Pasak S.Hermanseno, vargu ar salos gyventojai būtų pasiryžę radikalioms permainoms ir nugalėję netikrumo jausmą, jei jėgainės priklausytų kokiai nors bendrovei iš Kopenhagos ar Oslo, o ne jiems patiems, kaip yra dabar. „Jei žmonės neturi jokios naudos, ir jų požiūris yra atitinkamas“, – pabrėžia S.Hermansenas.
Unikalus valdymo modelis
Gyventojų įtraukimo, finansavimo ir energetikos projekto valdymo modelis Samso saloje yra laikomas unikaliu. Pirmiausia patys vietos žmonės dalyvavo priimant sprendimus dėl alternatyvių energijos šaltinių pasirinkimo, infrastruktūros sąnaudų, paskolų gavimo ir investicijų atsipirkimo laiko. Jiems buvo rengiami mokymai, konsultacijos, atvirų durų dienos. Į projektą buvo įtraukti visi – nuo ūkininkų iki smulkiųjų verslininkų ir savivaldybės tarnautojų.
Be to, būtina pabrėžti, kad į vėjo jėgaines investavo patys gyventojai: privačiai arba susibūrę į kooperatyvus. Pagal panašų modelį buvo pertvarkyta ir šildymo sistema, kuriai įrengti paskolas suteikė vietos savivaldybė, tačiau dalininkais taip pat tapo patys žmonės. Kiek mažiau nei penktadalį visų projektų vertės finansavo Europos Sąjunga.
Iššūkiai, kuriuos šiems danams dar teks įveikti, yra susiję su transporto sistema ir energijos taupymu. Nei pasiūlymas naudoti biodegalus kaip kurą žemės ūkio technikai, nei bandomieji elektromobiliai saloje neprigijo daugiausia dėl infrastruktūros stokos. Energijos taupyti taip pat nesiseka, mat turint jos daug ir švarios dažnas pristinga motyvų tai daryti.
Be jokios abejonės, daug kas sakys, kad pati Danija pasižymi itin aukštomis energijos kainomis, ilgamete, nuoseklia atsinaujinančių išteklių rėmimo politika ir palankesniu visuomenės požiūriu į žalią energiją nei kitose šalyse. Taigi nenuostabu, kad panašios idėjos čia turi daugiau prielaidų būti įgyvendintos, ir vis tiek užtrunka dešimtmetį. Nepaisant to, Samso pavyzdys patvirtina, kad viskas prasideda nuo žmonių, idėjų ir noro dalytis. Ir, jei įmanoma nuo visko atskirtoje saloje, žemyne turėtų būti net lengviau.