„Istorijoje to dar nėra buvę. Karas 2024 m...“ Zalužnas sukėlė tikrą audrą. Kas nutiko ()
Zalužno žodžiai „The Economist“ straipsnyje sukėlė tikrą audrą.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šią savaitę „The Economist“ išspausdino didelio atgarsio sulaukusį straipsnį, kuriame Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Valerijus Zalužnas apžvelgia ir pateikia tolesnių karinių operacijų Ukrainoje viziją. Straipsnyje gana glaustai ir aiškiai akcentuojama, kaip Ukrainos ginkluotosios pajėgos (VSU) turėtų elgtis ateityje, ir kas lėmė, kad šių metų birželį pradėtas puolimas įstrigo.
Keistu būdu straipsnis, kuriame visapusiškai išdėstyta scena, tapo proga įvairiausioms manipuliacijoms ir žodžių ištraukimui iš konteksto, nekreipiant dėmesio į svarbius taktinius dalykus, galinčius sudaryti įspūdį apie tai, kas vyks konfrontacijos arenoje Ukrainoje 2024 metais.
Oleksandras Kovalenko, politikos ir karo apžvalgininkas, specialiai Minval.az išanalizavo „The Economist“ straipsnį.
Pagrindinė tam tikro pesimizmo priežastis buvo tokio termino kaip „pozicinis karas“ paminėjimas. Rusijos žiniasklaida iš karto perėmė šį terminą ir ėmė jį plėtoti iki visiškos Ukrainos ginkluotųjų pajėgų aklavietės kare, nors jo prasmė buvo visai kitokia. Valerijus Zalužnas žurnale „The Economist“ nurodo, kad VSU vadovybės apskaičiavimu buvo siekiama padaryti tokius nuostolius Rusijos pajėgoms, kurie priverstų jas pasitraukti į palankesnes linijas. Tačiau rusų vadovybė pasielgė priešingai. Ji ėmė pildyti gynybos linijas ir grandis personalu, kuris tarnavo, sakytume, kaip amortizuojantis ir stabdantis elementas, teigia O. Kovalenko.
Valerijus Zalužnas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad buvo nepakankamai įvertinta pirmoji rusų gynybos linija – tiekimo linija.
Ji buvo suformuota pagal klasikinę sovietinę metodiką, tačiau rusų vadovybė hipertrofavo laukų minavimą iki istorijoje neregėto lygio. Viename kvadratiniame metre buvo padėta po 5 prieštankines ir priešpėstines minas. Jokia kita pasaulio kariuomenė nebuvo susidūrusi su tokiu tankiu užminavimu, net Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo tokio didelio masto tiekimo kelių užminavimo.
Savo ruožtu tuo metu, kai prasidėjo puolimas, VSU labai trūko tiek sovietinės, tiek vakarietiškos išminavimo įrangos. Tai turėjo įtakos ukrainiečių karių žygio pirmosiomis puolimo savaitėmis tempui ir lėmė procesų sulėtėjimą pradiniame etape.
Valerijus Zalužnas taip pat mini dominavimo oro erdvėje veiksnį. Rusijos aviacija visada turėjo kiekybinę ir kokybinę persvarą prieš VSU, tačiau įrangos ir personalo nuostoliai jau 2022 m. privertė Rusijos karines oro pajėgas veikti tik laikinai okupuotų teritorijų oro erdvėje. Už jų ribų, Ukrainos užnugaryje ir net artimoje kovos linijos zonoje, VSU oro gynyba kėlė rimtą grėsmę rusams. Tačiau Rusijai pradėjus naudoti pataisytas planavimo bombas, kurių pagrindas – FAB-500M62, padėtis iš esmės pasikeitė. Bombos su valdymo ir skrydžio korekcijos moduliais pirmą kartą buvo panaudotos 2022 m. rudenį. Tuo metu tai buvo pavieniai taikymai, tačiau didėjant pačių modulių gamybai, tai tapo pagrindine VSU problema, nes tūkstantinėse bombose, kurias Rusija paveldėjo iš SSRS, jokių problemų nebuvo.
Tokiomis sąlygomis puolimas ir bet kokia aktyvi veikla tiesiog neįmanoma. Ir būtent dėl tokių sunkumų Valerijus Zalužnas pabrėžia Rusijos aviacijos pranašumo ore problemą prieš pradedant naikintuvų F-16 tiekimą Ukrainai.
Būtent dėl to atsirado nuomonė apie neišvengiamą pozicinio karo laikotarpį. Kol VSU savo žinioje negaus tokio spektro atsakomųjų priemonių, kurios galės visiškai neutralizuoti rusų sukurtas kliūtis. Kitaip tariant, kalbame ne apie tam tikrą karo įšaldymą, o apie būtinybę peržiūrėti bendrą strategiją ir pasirengti puolimui visiškai kitu lygmeniu, priduria Kovalenko.
Visų pirma Valerijus Zalužnas savo straipsnyje žurnale „The Economist“ atkreipia dėmesį į būtinybę pasiekti naują kovos su rusiškais bepiločiais orlaiviais lygį, kuriame keliamas klausimas dėl radioelektroninės kovos (REB) sistemų. Generolas REB vadina raktu kovoje su bepiločiais orlaiviais, tuo tarpu Ukraina turi ribotą spektrą ir naudojamų sistemų skaičių. Rusijos pajėgos, nors ir nėra dominuojančios bepiločių orlaivių naudojimo srityje, yra daug efektyvesnės naudodamos savo REB, kurios taip pat rado raktą į 155 mm GPS valdomų „Exclibur“ artilerijos sviedinių veiksmingumo mažinimą.
Anot politikos ir karo apžvalgininko, visa tai rodo, kad karas Ukrainoje iš tiesų vis labiau panašėja į pozicinį karą. Pozicinis karas – tai karas, kurio metu šalių konfrontacija vyksta tvirtuose, palyginti stabiliuose frontuose (pozicijose) su giliai išsidėsčiusiomis gynybos linijomis, kurių pažanga siekia ne kilometrus ir dešimtis kilometrų, o dešimtis ir šimtus metrų.
Tačiau pozicinis karas gali būti tiek palankus priešui, kaupti rezervus, tiek ir juos išeikvoti. Ir tai yra pagrindinė Valerijaus Zalužno straipsnio mintis. Dabar Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms svarbu ne tiek išlaisvinti teritorijas, kiek išsekinti priešą, kol priimami sprendimai dėl kokybinio kariuomenės puolamųjų pajėgumų tobulinimo.
Šie kokybiniai pokyčiai galimi jau 2024 m., tačiau iki to laiko pagrindinė Ukrainos kariuomenės užduotis turėtų būti išlaikyti fronto liniją ir sudaryti sąlygas, kurios neleistų rusams didinti savo potencialo.
