Nors stojančiųjų į kelių ar geležinkelių inžineriją skaičiai mažėja, galimybių ir įspūdingų projektų šioje srityje netrūksta. „Tyrens Lietuva“ specialistai papasakojo, kuo juos žavi ši sritis ir kokie projektai paliko didžiausią įspūdį.

Išaugusi aplinkosaugos svarba

Žalieji tiltai gyvūnams, apsaugos sistemos varliagyviams, triukšmo sienelės, vandens telkinių apsaugos nuo taršos priemonės – objektus, prie kurių dirba šiuolaikiniai inžinieriai vardija „Tyrens Lietuva“ Aplinkosaugos skyriaus projekto dalies vadovas Arvydas Domatas.

Kelis dešimtmečius inžinerijos srityje dirbantis specialistas sako, kad tikriausiai niekas nesitikėjo, jog kada nors turėsime tokius griežtus aplinkosauginius reikalavimus.

„Jaučiame, kaip didėja šios srities svarba ir keičiasi požiūris į gamtos apsaugą. Tai nebėra tik pavienės priemonės – nuo pat projekto pradžios turime glaudžiai bendradarbiauti su kitų disciplinų specialistais, kad statomas objektas būtų saugus aplinkai“, – pasakoja A. Domatas.

Pasak specialisto, aplinkos inžinieriai planuoja ir projektuoja aplinkosaugines priemones, atlieka poveikio aplinkai ar strateginius pasekmių aplinkai vertinimus, rengia privalomus dokumentus: „Nemažą darbo šioje srityje dalį sudaro projekto derinimas su tikrinančiomis institucijomis, užsakovais, tad reikia ne tik inžinerinių, bet ir komunikacinių gebėjimų.“

Visgi, anot A. Domato, viską atperka žinojimas, kad prisidėjai prie aplinkai palankesnės infrastruktūros kūrimo.

Nemiegoti privertusi „istorinė kelionė“

Klaipėdos Kelių skyriaus vyresnysis projekto vadovas Rimantas Valančius į inžineriją pasuko prieš daugiau nei dešimtmetį, įkvėptas tėčio pavyzdžio, kuris daug metų kelių statybos įmonėje sėkmingai vadovavo gamybai, tik Rimantas pasirinko ne kelių tiesimą, o projektavimą. Nors R. Valančiui teko vadovauti rengiant ne vieną didelį projektą, kol kas didžiausiu iššūkiu jis laiko daugeliui girdėtą „istorinę kelionę“: reaktoriaus kelio paruošimo projektą nuo Klaipėdos uosto į Juodeikiuose esančią „Orlen Lietuva“ naftos perdirbimo produktų gamyklą.

„Kai supratau, kokio darbo imamės, nerimo buvo daug, bet, projektą išskaidžius dalimis ir viską smulkiai susiplanavus, nusiraminau. Subūrėme stiprią kelių, tiltų, vandentiekio inžinierių, geologų komandą. 155 kilometrų krovinio gabenimo maršrutas tęsėsi per 5 savivaldybes, teko rengti projektus dėl kelkraščių platinimo ir stiprinimo, tiltų rekonstravimo, geležinkelio pervažų apsaugojimo, Klaipėdos miesto gatvių paruošimo. Itin sudėtingu etapu laikyta 1500 tonų krovinio kelionė per durpingą kelio ruožą. Jį nusprendėme stiprinti geotinklais ir spraustasienėmis (6 metrų gylio tarpusavyje sujungiamais metaliniais įlaidais)“, – pasakoja projekto vadovas.

Rimantas pripažįsta, kad nors dirbo labai stipri komanda, prasidėjus kelionei buvo ir nerimo, ir bemiegių naktų, kadangi tokio svorio krovinys Lietuvos keliais riedėjo pirmą kartą.

„Pirmąją reaktoriaus kelionės savaitę lydėjau krovinį, tačiau nuo antros krovinio kelionės eigą sekiau tik telefonu, nes supratau, kad viskas bus gerai“, – teigia specialistas.

Paklaustas, kuo jį žavi inžinerija, R. Valančius įvardija galimybę matyti darbo rezultatą: „Sritis tikrai įdomi, o savo projektus jau po poros metų gali išvysti gyvai ir sakyti: „Štai čia mūsų komandos projektuota, čia parinkome tokį sprendinį.“ Aišku, norėdamas dirbti su įdomesniais ir iššūkių keliančiais projektais turi tobulėti, mokytis, ieškoti naujovių ir bandyti jas pritaikyti. Nors inžinierių darbą riboja įvairios sąlygos, reglamentai ir normatyvai, bet, ieškant geriausių sprendimų, reikia ir kūrybiškumo.“

Iššūkių kupina geležinkelių projektavimo sritis

Spartėjant „Rail Baltica“ projekto įgyvendinimui intensyviai dirba ir geležinkelių inžinieriai. Geležinkelių skyrius projekto dalies vadovė Aistė Kočkinienė pasakoja, kad civilinę inžineriją pasirinko dėl galimybės prisidėti prie visuomenės gerovės, o dideli vienetiniai projektai kelia ne tik iššūkių, bet ir neleidžia nuobodžiauti.

Kadangi A. Kočkinienės darbo kryptis yra vadybinė, jai tenka tikrinti projektų atitiktį teisės aktams, taisyklėms, standartams, derinti projektus su institucijomis, taip pat ji yra įsitraukusi į koordinacinį darbą.

„Prie vieno projekto paprastai dirba daugybė skirtingų skyrių ir sričių specialistų. Visiems turi būti aiškūs grafikai, terminai, darbų apimtys. Projektuojant geležinkelį reikia atlikti geologinius tyrimus, gali tekti pertrasuoti automobilių kelius, pakeisti vandentiekio, nuotekų, dujų trasas, projektas turi atitikti aplinkosauginius reikalavimus. Jei kažkoks sprendinys keičiasi vienoje srityje, didelė tikimybė, kad pokyčiai bus reikalingi ir kitose, tad mano darbas yra suvaldyti pokyčius, kad būtų rastas bendras sprendimas“, – pasakoja A. Kočkinienė.

Nors nemaža dalis geležinkelių srities projektų yra dideli, kaip vieną iš įdomesnių projektų ji mini „rentgeną traukiniams“.

„Rentgeno kontrolės sistemos projektavimas Kenoje buvo nedidelis, bet visiškai nestandartinis projektas. Kalbant paprastai, tai betoninės konstrukcijos, į kurias įmontuotas rentgenas, skenuojantis vagonus ir rodantis jose esančio krovinio medžiagiškumą, tad vagonų talpyklų nereikia fiziškai tikrinti ir taip pagreitinama muitinės procedūrų kontrolė“, – apie įsiminusį projektą pasakoja Geležinkelių skyriaus specialistė.

A. Kočkinienė vadovaujasi posakiu „9 kartus pamatuok, o tada kirpk“: „Kuo anksčiau pastebėsi kokius nors neatitikimus, tuo mažiau reikės įdėti pastangų juos taisant. O kad tai pavyktų, reikia domėtis įvairiomis sritimis, nebijoti užduoti klausimų, gilintis, bet tai darbą ir daro įdomų, šioje srityje visada atrasti ką nors naujo“.

Komentarai ()