Vis įdomiau. „Nepraėjo nė savaitė nuo susitarimo.“ Kas nutiko rusų naftai ()
Ansaras Alachas elgsis taip, kaip jam atrodo reikalinga ir naudinga konkrečiu momentu. O bet kokie susitarimai bet kada gali būti tiesiog anuliuoti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nepraėjo nei savaitė, kai Jemeno hučiai Omane susitarė su Rusijos ir Kinijos diplomatais, kad jie nepuls jų laivų. Ir štai šeštadienį jie paleido raketą į „Huang Pu“ – laivą, priklausantį Kinijos kompanijai. Jo smūgis sukėlė nedidelį gaisrą, tačiau aukų nebuvo. Tanklaivis atplaukė iš Rusijos uosto, tai yra, matyt, gabeno rusišką naftą.
Kas savaime nėra sensacija. Nes žinantieji iš pradžių labai skeptiškai vertino, švelniai tariant, šį sandorį lydėjusį hučių atstovo al-Kahumo pareiškimą.
Nepasitikėjimą hučių pareiškimais lėmė jų vietinės „floros ir faunos“ ypatumai. Tai reiškia, kad jie nesugeba derėtis ir net Jemene nesiruošia vykdyti savo įsipareigojimų. O apie užsieniečius nėra ką ir kalbėti. Ansaras Alachas elgsis su jais taip, kaip jam atrodo reikalinga ir naudinga šiuo konkrečiu momentu. O bet kokie susitarimai bet kada gali būti tiesiog anuliuoti.
Kaip iš tikrųjų ir atsitiko, rašalas dar neišdžiuvo, nors tai tik stilistinė kalbos figūra, tokiose situacijose nėra pasirašoma jokių oficialių dokumentų, apsiribojama tik žodiniais susitarimais. Bet tai tik pusė reikalo. Kartu su žinia apie „Huang Pu“ apšaudymą pasirodė kita, dar įdomesnė: hučiai siūlo leidimus laivams praplaukti per Bab el-Mandebą – 150–200 tūkstančių dolerių už laivą.
Kas yra gana pakenčiama ir bet kuriuo atveju yra pigiau nei laivų siuntimas per Afriką. Tai reiškia, kad didelėms transporto įmonėms tai daugiau nei priimtina.
Atsiradus šiam kaininkui, iškart prisiminiau ažiotažą apie Somalio piratus. Atrodo, kad istorija kartojasi. Nes į kišenę „solidarumo su palestiniečiais“ ir „kovos su tarptautiniu sionizmu“ neįsidėsi ir su tuo vietinio lengvojo narkotiko nenusipirksi.
O ir tarptautinės sąskaitos, kurios kažkodėl nesavanaudiškai myli tokius „laisvės kovotojus“, nuo hučių iki „Hamas“, pačios nepasipildys. O be jų visokie „ideologiški ir nesusitaikantys“ žmonės jaučiasi nuobodžiai ir nejaukiai. Kažkodėl jie dievina patogius viešbučius Dubajuje, gurmanišką virtuvę ir kitus Vakarų civilizacijos privalumus. Tuos, su kuo jie „nesavanaudiškai kovoja“.
Kainininko atsiradimas yra ne hučių piratavimo istorijos pabaiga, o tokios pabaigos pradžia. Dabar klausimas keliamas techniniu lygmeniu – kuris iš pagrindinių vežėjų ir per kokį laikotarpį bus vieni pirmųjų, kurie prisijungs prie šios grynai neformalios schemos. Beje, tai buvo taikoma viduramžiais, kai tuometiniai „baronai plėšikai“ mokėdavo pirkliams už keliones per jų žemes. Dabar tai yra nauja / sena realybė, su kuria mes visi turime gyventi.
Belieka tik laukti, kokias dar viduramžių realijas naujai nukaldinti „baronai plėšikai“ sugebės primesti šiuolaikiniam pasauliui. Ir tikriausiai jie tikrai kažką sugalvos.
Apie tai rašė haqqin.az žurnalistas Ikram Nur.
