Šis ruduo Lietuvai kupinas „energetinių“ įvykių. Rugsėjį Vilniuje surengtas ESBO ekspertų susitikimas organizacijos įsitraukimo stiprinant energetinį saugumą klausimams aptarti.

Vasaros pabaigoje panašia tema Vilniuje surengta didelė Tarptautinės energetikos ekonomikos asociacijos konferencija. Spalį energetikos ministras ir premjeras spėjo apsikeisti grasinimais su „Gazprom“ ir „E.ON Ruhrgas“ („Lietuvos dujų“ akcininkais). Energetika dominavo ir prezidentės vizito į Baltarusiją darbotvarkėje.

Su kaimyninėmis šalimis tariamasi dėl bendradarbiavimo energetinės infrastruktūros plėtros ir išteklių diversifikavimo projektuose, bandoma naudotis europinėmis bendros rinkos ir išorinės energetikos politikos dimensijos kūrimo iniciatyvomis. Kitaip tariant, į darbą vaduotis iš energetinio nesaugumo pagaliau kibo ne tik specialistai, bet ir užsienio politikos formuotojai bei vykdytojai. Tai nestebina – elektros energijos, šilumos, dujų ir naftos sektoriuose tiek nacionaliniu, tiek regioniniu bei ES lygiu šiandien vyksta procesai, turėsiantys ilgalaikių pasekmių tiek Lietuvos energetiniam saugumui, tiek visam šalies ūkiui. Kitas klausimas – kiek šiuos procesus Lietuvos valdžia sugeba valdyti? Jeigu kai kurie procesai sunkiai kontroliuojami – kokias pasekmes pajusime jau po metų ar kelerių?

Spalį vyriausybės patvirtintoje Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje matyti, kad šilumos sektoriuje Lietuva ypač priklausoma nuo iškastinio kuro (net 70 proc. šilumos energijos gaminama deginant dujas), šilumos kainos yra per didelės, praktiškai neegzistuoja konkurencijos tarp šilumos tiekėjų. Šiame kontekste verta prisiminti Kauno termofikacinės elektrinės atvejį ir „Gazprom“ ketinimus parduoti elektrinę. Viena vertus, galima viltis, kad naujieji savininkai šilumai gaminti naudos ir atsinaujinančius energijos šaltinius (ar bent jau ne vien tik dujas). Nauji savininkai, nauja vadyba ir kelių rūšių elektrinėje naudojami ištekliai didintų konkurenciją šilumos tiekimo sektoriuje ir galbūt mažintų kainas. Kita vertus, atrodo, kad elektrinė bus parduota vienam artimiausių Rusijos milžinės „Inter RAO JES“ partnerių Rusijoje – Suomijos kompanijai „Fortum“. Ši kompanija yra viena pagrindinių rusiškų dujų tiekėjų Suomijai, dalyvaujanti ir rusiškų dujų gavybos versle. Todėl tikėtis, kad ji veiks nekoordinuodama veiksmų su „Gazprom“ (pavyzdžiui, mažins dujų vartojimą Kauno elektrinėje) – naivu.

Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija taip pat teigia, kad Lietuva sieks integruotis į žemyninę Europos elektros energijos sistemą, sumažinti iškastinio kuro naudojimą elektros energijos gamybai ir geriau išnaudoti vieningos rinkos teikiamą naudą. Šie tikslai kartojami ne pirmą kartą, tačiau bent jau kol kas pažanga nėra akivaizdi. Galima tikėtis, kad į Energetikos ministerijos rugsėjį potencialiems Visagino atominės elektrinės (VAE) strateginiams investuotojams išsiųstus prašymus pateikti įpareigojančius pasiūlymus atsilieps bent keli tikrai šiuo projektu susidomėję investuotojai.

Kita vertus, bent jau Vakarų analitikai į planus atominę jėgainę pastatyti privačių kompanijų lėšomis žiūri gana skeptiškai. Nebent įsipareigotume vėliau brangiai pirkti naujosios elektrinės elektrą ar rastume, kas tą energiją nupirks ir taip kompensuos milžiniškas išlaidas ir riziką. Galima pasidžiaugti pažanga ruošiant Lietuvos elektros perdavimo sistemą sinchroniniam darbui su žemyninės Europos elektros perdavimo sistemomis. Įgyvendinami Bitėnų elektros skirstyklos, sudarysiančios sąlygas Vakarų Lietuvos vartotojams tiekti energiją ne per Kaliningrado sritį, taip pat „LitPol Link“ ir „NordBalt“ jungčių su Lenkija ir Švedija statybų projektai. Kita vertus, šiems projektams judant į priekį kyla ir naujų klausimų. Pavyzdžiui, kas iš tikrųjų naudosis šia mūsų „integracija“ į Vakarų energetinę sistemą, ypač atsiradusiomis galimybėmis eksportuoti perteklinę elektros energiją? Ar tai bus Lietuva, ar branduolinės jėgainės statyboje gerokai labiau pažengęs Kaliningradas?

Dujų sektoriuje rugsėjį ir spalį vyko bene rimčiausias atviras konfliktas tarp pagrindinių „Lietuvos dujų“ akcininkų („Gazprom“ ir vokiečių „E.ON Ruhrgas“) ir Lietuvos vyriausybės. Jo esmė iš pažiūros paprasta: gegužę vyriausybės patvirtintoje naujoje Gamtinių dujų įstatymo koncepcijoje planuojama taikyti Europos Sąjungos III energetikos paketo reikalavimus ir iš „Lietuvos dujų“ turto atskirti magistralinių dujotiekių tinklą. „Gazprom“ ir „E.ON Ruhrgas“ teigia, kad Europos Komisijos (EK) direktyvos 49 straipsnis numato Lietuvai, kaip izoliuotai rinkai, galimybę pasinaudoti išimtimi dėl nuosavybės atskyrimo reikalavimo vykdymo tol, kol šalis bus izoliuota rinka su vieninteliu dujų tiekėju.

Sprendimą nepasinaudoti šia išimtimi „Lietuvos dujų“ akcininkai vertina kaip vyriausybės siekį pasinaudoti EK direktyva kaip priemone de facto įgyvendinti dujų tinklų nacionalizavimą. Lietuvos vyriausybė kaltinimus atmeta ir pateikia savo argumentus, kodėl reforma būtina: esą Lietuva už dujas moka trečdaliu brangiau nei vartotojai Vakaruose, be to, „Lietuvos dujų“ privatizavimas nebuvo visiškai skaidrus (įmonė parduota aiškiai per pigiai). „Gazprom“ pagrasino Tarptautiniu arbitražu ir investicijų sumažinimu, kai tai nepadėjo – ir galimu dujų tiekimo sutrikimu. Lietuvos vyriausybė grasinimus iškėlė į viešumą.

Kalbant apie šį ginčą derėtų pažymėti keletą dalykų. Visų pirma Lietuva kol kas iš tikrųjų neturi pakaitalo iš Rusijos importuojamoms gamtinėms dujoms (gamtinės dujos sudaro 33 proc. visos šalyje suvartojamos pirminės energijos). Todėl demonstruoti ryžtą santykiuose su vienintele gamtinių dujų tiekėja vis dėlto derėtų atsargiai. Kuo visa tai gali baigtis, „Gazprom“ parodė Europai kelias žiemas iš eilės. Antra, Lietuvoje esantis ūkio subjektas – „Lietuvos dujos“ –pertvarkomas priimant specialius reorganizacijai kelią atveriančius įstatymus ir iš esmės nesiderant su įmonę valdančiomis užsienio kompanijomis. Akivaizdu, kad toks taisyklių keitimas vidury žaidimo – tikrai ne pats geriausias pavyzdys potencialiems investuotojams. Juolab kad vyriausybė, regis, nutyli vieną svarbų aspektą – iki 2012 m. pabaigos planuojama ne tik iš „Lietuvos dujų“ turto atskirti magistralinių dujotiekių tinklą, bet ir perimti šiuos dujotiekius valstybės žinion. Savaime suprantama, „Lietuvos dujoms“ bus „teisingai atlyginta“, tačiau kaip kitaip, jei ne nacionalizacija, šią schemą derėtų vadinti? Kitas klausimas – kiek ir iš kieno kišenės bus sumokėta „Lietuvos dujoms“ ir koks bus tolesnis magistralinių dujotiekių likimas? Ar valstybė bus pajėgi efektyviai juos valdyti? Jei dujotiekiai bus dar kartą privatizuoti – kils nauji ginčai dėl privatizacijos skaidrumo, besikertančių interesų, gebėjimo užpildyti vamzdynus dujomis ir kt.

Ir vis dėlto bent dėl vieno aspekto Lietuvos vyriausybė nusipelno pagyrimo. Jei pripažįstama, kad „Lietuvos dujų“ pardavimas tokiomis sąlygomis, kokiomis įmonė privatizuota prieš aštuonerius metus, buvo klaida, tai šiandien yra bene geriausias laikas šią klaidą ištaisyti. Kitaip tariant, ginče su „Gazprom“ Lietuva turi unikalią galimybę pasiremti Europos Sąjungos teise, pasinaudoti politine EK parama. Tai būtina daryti – aktyvumas kuriant ir naudojant ES teisę turėtų būti ir kaip tam tikra atgrasymo priemonė, sulaikanti „Gazprom“ nuo skubotų ir mums ypač žalingų sprendimų. Ką jau kalbėti apie tai, kad, pajutęs vyriausybės dvejones (tokias kaip Latvijoje, kurios vyriausybė nusprendė atidėti EK direktyvos įgyvendinimą), „Gazprom“ galėtų toliau spausti Europos Komisiją, reikalauti išimčių ir pereinamųjų periodų. Juos galbūt net išsiderėtų, o tuomet jau būtų laukiama „labiau sukalbamų“ nei konservatoriai partnerių šalies vyriausybėje. Kitaip tariant, dar bent kartą stabtelėjusi, Lietuva apie realią dujų tiekimo diversifikaciją galėtų pamiršti.

Naftos sektoriuje nerimsta kalbos dėl galimo „Orlen Lietuva“ gamyklos Mažeikiuose pardavimo. Nuo pat 2006 m., kai „Transneft“ nutraukė naftos tiekimą „Družbos“ vamzdynu ir gamyklą nusiaubė gaisras, lenkams tenka taikstytis su nuostoliais ir investuoti milžiniškas sumas, kad gamykla bent jau veiktų. Lyg to nepakaktų, 2008 m. valstybės valdomi „Lietuvos geležinkeliai“ išardė 19 kilometrų geležinkelio atkarpą nuo Mažeikių iki Latvijos sienos (taip priversdami lenkus rinktis brangesnį eksportą per Lietuvos terminalus), vyriausybė atsisakė parduoti „Klaipėdos naftos“ terminalą. Nieko nuostabaus, kad tokiomis aplinkybėmis Lenkijos valstybės iždo ministerija (valdanti 27 proc. „PKN Orlen“ akcijų) šią vasarą gamyklą Mažeikiuose leido parduoti.

Lietuvos ir Lenkijos valstybių vadovams, Lietuvos premjerui, energetikos ministrui ir pačiam „PKN Orlen“ vadovui atkakliai tvirtinant, kad ketinimai parduoti „Orlen Lietuva“ naftos perdirbimo gamyklą tėra „gandai“, galima pasvarstyti, ar jie turi pagrindą. Vienas svarbiausių lenkų argumentų prieš ketverius metus buvo apsaugoti „PKN Orlen“ naftos perdirbimo gamyklas Lenkijoje nuo konkurencijos su Rusijos naftos produktais. Ekonominiai veiksniai tuomet taip pat buvo palankūs – ekonomika kilo, benzino suvartojimas didėjo. Pajamos iš naftos perdirbimo buvo didelės ir dėl tuomet santykinai didelės perdirbimo maržos. Lenkijos vyriausybės iš dalies kontroliuojama bendrovė greičiausiai tikėjosi atrasti raktą ir į vietos politikų širdis – vienu ar kitu būdu įsigyti „Klaipėdos naftą“, išlaikyti monopolį didmeninėje degalų platinimo rinkoje, gauti kitų nuolaidų.

Deja, „PKN Orlen“ planams nebuvo lemta išsipildyti. Baltijos šalyse „PKN Orlen“ pardavimai itin smuko, o į pelningesnes rinkas (Bulgarijoje, Rumunijoje, Nyderlanduose, Italijoje ir pan.) „Lukoil“, „TNK BP“ ir kitos Rusijos bendrovės įžengė ir be gamyklos Mažeikiuose. Dėl to vieši svarstymai apie gamyklos Mažeikiuose ateitį vis dėlto turbūt nėra vien blefas. Tai patvirtindamas Lenkijos verslo dienraštis „Puls Biznesu“ šių metų spalį pranešė, esą mažiausiai septynios bendrovės iš Rusijos ir kitų šalių išreiškė susidomėjimą koncerno „PKN Orlen" valdoma naftos perdirbimo gamykla Lietuvoje.

Bene labiausiai tikėtinas yra dalies „Orlen Lietuva“ akcijų pardavimas partneriams, galintiems sumažinti naftos tiekimo į Mažeikius sąnaudas. Taip visiškai nepasitraukdama iš Baltijos valstybių „PKN Orlen“ užsitikrintų tiekimą palankiomis sąlygomis (t. y. vamzdynais ar už mažesnę kainą) ir bent keleriems metams išspręstų bendrovės konkurencingumo problemą. Jeigu vis dėlto „PKN Orlen“ nuspręstų pasitraukti, „Orlen Lietuva“ akcijas greičiausiai tektų išmainyti, o ne parduoti. Pavyzdžiui, už „Orlen Lietuva“ akcijas lenkai iš Rusijos bendrovės „Surgutneftegaz“ galėtų tikėtis gauti 21,2 proc. Vengrijos naftos bendrovės MOL akcijų, kurios sustiprintų „PKN Orlen“ pozicijas Vidurio Europoje. Visų „Orlen Lietuva“ akcijų pardavimas šiandien atrodo mažai tikėtinas – net ir ant pinigų maišo sėdinti „Surgutneftegaz“ nesutiks mokėti tiek, kiek už „Mažeikių naftos“ akcijas sumokėjo (2,4 mlrd. JAV dolerių) ir paskui dar į modernizaciją investavo (3,7 mlrd. JAV dolerių) „PKN Orlen“.

Galima pasvarstyti, kokį poveikį „Orlen Lietuva“ savininkų pasikeitimas turėtų Lietuvai. Viena vertus, Lietuvai svarbiausia pelningai veikianti ir tvarkingai mokesčius mokanti bendrovė – nesvarbu, kokios kilmės kapitalas tai užtikrintų. Kita vertus, kai kuriems ekspertams, raginantiems pernelyg nepolitizuoti „Orlen Lietuva“ akcijų pirkimo–pardavimo, nederėtų visiškai užmerkti akių prieš Čekijoje kontržvalgybos funkcijas atliekančios Informacinio saugumo tarnybos išvadas. Jose teigiama, kad pastaruoju metu ypač suaktyvėjo Rusijos slaptųjų tarnybų bandymai infiltruoti savo ekonomines struktūras į Čekijos naftos ir dujų sektorių. Šios tarnybos teigimu, Rusijos slaptosios tarnybos taip pat bando užmegzti ryšius su parlamento nariais ir jų padėjėjais, atsakingais už šalies užsienio politiką. Surinkta medžiaga, matyt, buvo pakankamai rimta, nes lėmė dviejų Rusijos diplomatų išsiuntimą iš šalies.

Ir vis dėlto didžiausią grėsmę Lietuvai, regis, kelia ne dėl galimo Rusijos kompanijų atėjimo į Mažeikius suintensyvėsianti Rusijos žvalgybinė veikla. Didžiausią nerimą kelia šalies priklausomybė nuo energijos išteklių importą kontroliuojančių monopolijų, vienos ar kelių energijai imlių ir didžiausias pajamas į šalies biudžetą generuojančių bendrovių. Rusija greičiausiai neatsisakys tradicinės energetinio šantažo taktikos, nesiliaus naudoti energetikos bendroves ir jų pelnus politinei įtakai didinti. Vis dėlto ilgalaikis Lietuvos vyriausybės tikslas turėtų būti ne energetinės infrastruktūros perėmimas ar išlaikymas ir net ne naujų energetinės infrastruktūros objektų statyba, o naujų verslo rūšių skatinimas. Kitaip tariant, pirmenybę reikėtų teikti tiems ūkio sektoriams, kurie pridėtinę vertę kurtų nenaudodami milžiniško kiekio energetinių išteklių. Tai ir be naujų jungčių, terminalų ar vamzdynų sumažintų faktinę šalies ūkio priklausomybę nuo importuojamo kuro ir kelių bendrovių veiklos metodų bei rezultatų. Belieka tikėtis, kad apie tai (o ne apie bendrovių valdymo metodus) vyriausybė kitą rudenį ir diskutuos.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Autoriai: Arūnas Molis

Komentarai (2)