Atsinaujinantys energijos ištekliai kartu su jau veikiančiomis jėgainėmis galėtų patenkinti visą Lietuvos elektros energijos poreikį – gaminti apie 9 teravatvalandes (TWh) per metus. Tam reiktų vidutiniškai 4 mlrd. EUR investicijų, jas būtų galima įsisavinti greičiau nei iki 2020 m, teigiama atsinaujinančios energijos asociacijų išplatintame prenešime spaudai.

Atsinaujinančios energijos asociacijų atstovų teigimu, didžiąją dalį elektros energijos gaminant iš atsinaujinančių išteklių, tokių kaip vėjas, biomasė, biodujos, hidroenergija, saulė, o tolimesnėje ateityje ir geoterminė energija, vartotojams kaina didėtų nežymiai – išaugusią remiamos elektros energijos gamybos dalį galėtų kompensuoti sumažėję skirstymo ir perdavimo kaštai.

„Remiamas atsinaujinančios energijos supirkimo tarifas nustatomas tik atsipirkimo laikotarpiui. Vėliau elektros energijos kaina mažėtų, nes už įrengimus bankams būtų atsiskaityta, o už vėją ar saulę niekam mokėti nereikia“, – sako Saulius Pikšrys, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius.

Pasak jo, dabartinėmis sąlygomis investicijos į vėjo energetikos projektus atsiperka vidutiniškai per dvylika metų, biomasės – per dešimt metų, po šio laikotarpio elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių išteklių tampa ypač pigi.

Kitas atsinaujinančios energetikos privalumas – decentralizacija. Energija iš atsinaujinančių išteklių gaminama daugelyje skirtingų vietų, kur ir yra vartojama, tai leidžia sumažinti skirstymo ir perdavimo kaštus.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, šiuo metu trečdalį elektros kainos sudaro skirstymo ir perdavimo išlaidos – atitinkamai 25 proc. ir 7 proc. arba bendrai 14,4 ct iš gyventojų mokamų 45 ct/kWh pagal vienkainį tarifą. Dar 2,1 ct iš 45 ct/kWh vienkainio tarifo gyventojai nuolat moka tam, kad būtų remiama elektros energijos gamyba iškastinį kurą naudojančiose elektrinėse.

Tuo tarpu visų rūšių atsinaujinančios energetikos skatinimas gyventojams šiuo metu Lietuvoje kainuoja tik 0,5 ct iš mokamų 45 ct/kWh pagal vienkainį elektros energijos tarifą.

„Atsinaujinanti energetika Lietuvoje iki šiol skatinama tik deklaratyviai ir tai rodo skaičiai – importuojamą iškastinį kurą deginančios elektrinės remiamos labiau nei vietiniai atsinaujinantys ištekliai“, – sako Remigijus Lapinskas, Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas.

Pasak atsinaujinančios energetikos asociacijų atstovų, už 4 mlrd. EUR galima būtų pastatyti virš 2500 MW galios atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių jėgainių. Jos galėtų gaminti daugiau nei 7 TWh elektros energijos per metus. Tai iš esmės patenkintų Lietuvos elektros energijos poreikį kartu su šiuo metu veikiančiomis šiluminėmis, kogeneracinėmis elektrinėmis, Kauno hidroelektrine ir Kruonio hidroakumuliacine elektrine.

Jau buvo skelbta, kad Lietuvos bankai yra nusiteikę finansuoti atsinaujinančios energetikos projektus ir galėtų tam skirti 5 mlrd. Lt. Tomo Andrejausko, „Swedbank Markets“ tarnybos vadovo Lietuvoje, teigimu, finansavimo didėjimui reikia, kad šalyje būtų priimta atsinaujinančios energetikos projektų riziką mažinanti teisinė bazė.

„Nuo šiol atsinaujinanti energetika turi tapti Lietuvos prioritetu – tai mūsų vietiniai energijos ištekliai, galintys užtikrinti energetinę nepriklausomybę, stiprinti ekonomiką kuriant darbo vietas, mokant mokesčius į valstybės ir savivaldybių biudžetus bei garantuoti darnų vystymąsi aplinkai – tai trys zuikiai vienu rankos mostu“, – įsitikinęs S. Pikšrys.

Pasak jo, plėtoti atsinaujinančių išteklių, o ne atominę energetiką, Lietuvai būtų ekonomiškai naudingiau ir tai gyventojams kainuotų pigiau.

Plėtojama atsinaujinanti energetika yra susijusi su palyginti mažais vadinamaisiais užslėptais kaštais, priešingai nei iškastinio kuro ar atominės elektrinės. Užslėpti kaštai iš esmės yra susiję su aplinkosauga ir žmonių sveikata – dėl aplinkos taršos daugėja susirgimų ir valstybė patiria gydymo išlaidų. Atominės energetikos kainą didina vadinamieji politiniai kaštai.

Pasak Felikso Zinevičiaus, Lietuvos geotermijos asociacijos pirmininko, Lietuva galėtų laikytis atsinaujinančios energetikos krypties, kaip kad, pavyzdžiui, Danija, kuri svarsto galimybę iki 2050 m. visą reikiamą energiją gaminti tik iš atsinaujinančių šaltinių atsisakant ir atominės energetikos.

„Pasirinkusi šią kryptį Lietuva turėtų įvertinti esamas galimybes ir pasirinkti kelius tikslui pasiekti. Akivaizdu, kad jei tuo keliu nepradėsime eiti, tai tikslo niekada ir neprieisime“, – pastebi F. Zinevičius.

Didinti atsinaujinančios energijos vartojimą Lietuva yra įsipareigojusi Europos Sąjungai – iki 2020 m. energija iš atsinaujinančių šaltinių turi sudaryti 23 proc. visos Lietuvoje suvartojamos energijos, apimant elektros energijos ir šilumos ūkius.

Dauguma Lietuvos gyventojų atsinaujinančią energetiką palaiko – šį rudenį „Socialinės informacijos centro“ (SIC) atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa rodo, kad 73 proc. gyventojų pritaria didesniam vėjo energijos naudojimui Lietuvoje.

Šiuo metu Seimas yra pradėjęs svarstyti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, nuo kurio ir priklausys atsinaujinančios energetikos ateitis Lietuvoje.

Komentarai (33)