Ateityje vėjo jėgainės energiją nanovamzdeliais perduos iš 9 km aukščio
(8)
Vėjo jėgainės ateityje energiją galės gaminti ne tik ant žemės, bet ir žemesniuosiuose atmosferos sluoksniuose, kur pučia pastovūs ir kur kas galingesni vėjai. Pagamintą energiją į Žemę bus galima transportuoti nanovamzdelių pagrindu sukonstruotais kabeliais.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Koncepcinių „energinių aitvarų“, besisukančių dirižablių ir aukštuminių oro balionų spiečiai 9-10 km aukštyje galėtų kyboti ir darbuotis ištisus metus, o iškilus audros grėsmei ar techninės profilaktikos atvejais juos būtų įmanoma trumpam nuleisti žemyn.
Tiesa, toks sumanymas kol kas – tik teorinis. NASA inžinierius Markas Mūras (Mark Moore) teigia, jog reikia išanalizuoti, kaip tokie skraidantys vėjo jėgainių ūkiai veiks realiomis sąlygomis, kaip kybančios vėjo jėgainės paveiks oro erdvę.
Specialistas daro prielaidą, kad kiekvieną kybančią vėjo jėgainę turėtų supti 3 km neskraidymo zona, o tai – nemenkas galvos skausmas ne tik oro lainerių pilotams ir skrydžių dispečeriams, bet ir ateityje populiarėsiančių nepilotuojamų skraidyklių savininkams.
Tačiau ekspertas pažymi, kad, nepaisant savotiškų oro transporto slalomo trasų ir spūsčių susidarymo galimybių, skraidančios oro jėgainėms nereikalautų beveik jokių antžeminių resursų. Be to, jos neterštų aplinkos. M.Mūras taip pat pažymi, kad stabilūs ir galingesni vėjai pučia didesniame aukštyje. Tačiau, anot specialisto, jau 600 metrų aukštyje iš vėjo galima išgauti nuo 8 iki 27 kartų daugiau energijos, nei jos išgaunama antžeminėmis jėgainėmis.
Privalumai privalumais, tačiau bene svarbiausias šio futuristinio projekto aspektas taip ir liko neaptartas. O kaip gi tą pagamintą energiją perduoti į Žemę? Ši problema – intensyvių tyrimų objektas.
Nedidelė italų bendrovė siūlo projektą TWIND. Kybančią oro jėgainę sudaro pora sujungtų balionų, kurie kybotų 800 metrų aukštyje. Kiekvienas balionas aprūpintas bure – būtent burės ir generuotų judėjimą priešingomis kryptimis: balionas, į kurio burę pučia vėjas, pradeda judėti viena kryptimi ir išjudina antrąjį balioną. Kai vėjai pagauna antrojo burę, tada judesio impulsą perima šis ir traukia jau pirmąjį balioną. Ir taip vis iš naujo. Judesio generuojama energija žemėn būtų perduodama kabeliais iš nanovamzdelių – tokie kabeliai galėtų būti pritvirtinti prie turbinos menčių ir ją sukti, generuodami elektros energiją.
M.Mūras atkreipia dėmesį, kad kybančių vėjo jėgainių darbas siejasi su daug labai svarbių faktorių: technologiniu sprendimu, geografine padėtimi, padėtimi oro erdvėje. Visa tai dar reikia įvertinti.