Jie norėtų, kad to nežinotumėte. Milijonai saulės panelių taps toksiška problema ()
Paslėpta žaliosios energijos kaina arba ko niekas nepasakoja apie saulės baterijų perdirbimą.
© recraft.ai (Free Tier Assets) | https://www.recraft.ai
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Po Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo daugelis šalių pabudo išgirdusios naujas sutartis, užtikrinančias platų demilitarizavimą. Kai kurios pagamino tiek daug ginklų, kad nusprendė šią problemą užkrauti ateities kartoms, o dabar pusė pasaulio užsimauna sau kilpą gamindama saulės baterijas, nesijaudindama, kas su jomis nutiks po kelių dešimtmečių.
Fotovoltinė energija slepia nešvarią paslaptį. Milijonai saulės baterijų taps toksiška problema
Ne taip seniai sužinojome, kad ant stogų montuojamos naudotos saulės baterijos iš Vokietijos, tad akivaizdu, kad problema jau ignoruojama. Nors fotovoltinė energija praktiškai yra švarios energijos simbolis, vienas klausimas lieka neatsakytas: kas iš tikrųjų nutinka, kai baterijos pasiekia savo gyvavimo ciklo pabaigą? Ši sudėtinga tema yra labai svarbi tvarios energijos transformacijos ateičiai, nes per ateinančius dešimtmečius milijonai baterijų, kurių numatoma gyvavimo trukmė yra 25–30 metų, bus palaipsniui išimamos iš eksploatacijos.
|
Tinkamas saulės baterijų perdirbimas yra ne tik aplinkos apsaugos klausimas, bet ir vertingų žaliavų atgavimas bei toksiškų medžiagų poveikio rizikos sumažinimas. Nepaisant to, fotovoltinių baterijų perdirbimas išlieka sudėtingas, nepakankamai finansuojamas ir viešose diskusijose nepakankamai įvertinamas.
Paslėpta žaliosios energijos kaina arba ko niekas nepasakoja apie saulės baterijų perdirbimą
Saulės baterijos sukurtos atlaikyti ekstremalias oro sąlygas. Tvirti rėmai, laminuoti sluoksniai ir sandarūs elementai. Paprastai tariant, tai išties šarvuoti įrenginiai, o tai gerai dėl jų ilgaamžiškumo, bet ne taip gerai dėl paties perdirbimo proceso. Nors aliuminį ir stiklą gana lengva perdirbti, silicis ir sidabras yra įterpti į sandariai suvirintus sluoksnius, o netinkamas atskyrimas lemia prastos kokybės stiklą, kuris geriausiu atveju tinka statybiniam užpildui, o ne pramoniniam pakartotiniam naudojimui. Lyg to būtų maža, senesniuose plokščių modeliuose gali būti švino ar kadmio, o jų toksiškumo nustatymas dažnai būna sunkus net specialistams. Todėl daugelis gamyklų visas plokštes priskiria pavojingoms atliekoms, o tai smarkiai padidina jų perdirbimo kainą.
Tad nieko keisto, kad, pavyzdžiui, JAV panaudotos saulės baterijos išvežimas į sąvartyną kainuoja apie 1–5 JAV dolerių, o perdirbimas gali kainuoti daugiau nei 18 JAV dolerių, o išgautas sidabras, varis ir silicis verti tik 10–12 JAV dolerių. Tai reiškia, kad perdirbimo gamyklos dažnai veikia žemiau pelningumo ribos. Be to, daugelyje šalių (ypač JAV) tiesiog trūksta įrenginių, skirtų saugiam fotovoltinių elementų perdirbimui, todėl net 90 % panaudotų saulės baterijų atsiduria sąvartynuose. Nepaisant šių iššūkių, mokslininkai ir inžinieriai dirba kurdami naujus sprendimus. Vieni daugiausia dėmesio skiria druskos ėsdinimui, kiti – lazeriams ir tirpikliams, turėdami vieną tikslą: supaprastinti ir sumažinti žaliavų išgavimo iš saulės baterijų kainą.
Tačiau vien revoliucinių technologijų egzistavimo nepakanka. Reikalingos nuoseklios sistemos, reglamentai ir finansinės paskatos, nes idealiame pasaulyje saulės baterijos ne tik turėtų veikti dešimtmečius be reikšmingo našumo pablogėjimo, bet ir susidėti iš modulinių komponentų, tirpių klijų ir LEGO tipo jungčių, kurios žymiai pagreitintų jų išmontavimą. Ypač šiandien visas pasaulis turi prisiminti, kad energetikos perėjimas nesibaigia švarios energijos gamyba. Lygiai taip pat svarbu, kas nutinka su plokštėmis (ir ne tik jomis), kai jos pasiekia savo gyvavimo ciklo pabaigą. Dabar neabejotina, kad be suderintų gamintojų, įstatymų leidėjų ir perdirbimo įmonių pastangų, rizikuojame žaliąją energiją paversti nauju aplinkosaugos problemų šaltiniu. Tačiau, taikant tinkamą pakartotinio naudojimo strategiją, saulės baterijos gali tapti ne tik grynumo simboliu, bet ir žiedinės ekonomikos – tikros energetikos utopijos – pagrindu.
