„Facebook“: internete anonimiškumo neturėtų likti

Kaip sakant pasiduokite visi šiai masinei psichozei! O kur asmens privatumas, asmens duomenys ir ypatingieji asmens duomenys? Būsiu paskutinis žmogus pasaulyje, kurį greičiausiai ginklu atvesdins užsiregistruoti snukiaknygėje.

Aš manau, kad skiriamas per didelis dėmesys visokiem facebook`am. Ar iš tikrųjų jis jau toks reikalingas mums. Priimkime realybę.

Ko cia stebetis, juk zyde jau skaiciuoja kiek dar milijardu "isgrezti" jei visi tik su realiais vardais butu. VIsos organizacijos dar labiau butu suinteresuotos gauti sita informacija apie savo klientus

Kalbate teoriškai, diskutuojate remdamiesi žodžiais "gAli, gal", štai truputis faktų, kaip žmones atleido dėl facebook'o, iš tikrųjų gan įdomios situacijos http://internet.cytalk.com/2010/09/how- ... -facebook/ taigi paprastas patarimas - nesvarbu ar sedi anonimiškai, ar atvirai, bet tiesiog reikia elgtis padoriai, nešnekėti nesąmonių. Nors visiems kartais išsprūsta, bet reikia stengtis Šiaip prieš darbindamasis tiesiog išsivalyk visus profilius nuo kompromituojančių žinučių, mažiau šansų, kad darbdaviai ką nors išknis. O šiaip abejoju ar perspektyvus, karjeros siekiantis žmogus gali bukai trolinti internete.

Moralas būtų toks per surinktą informaciją galima pateikti skirtingą propagandą. youtube.facebook,google. veikia ranka rankon. surinktą informaciją galima panaudoti socialiniai inžinerijai.

kiek pasauly yra Brown'u, Smith'u ir t.t. vardu, pavardziu jiems neuztenka, todel norima suzinoti tel nr, elektronini pasta, taip tu teisus del gyvenamos vietos, darbo vietos, gimimo vietos ir daug kitu asmeniniu dalyku

Jei būtum mirtinas mano priešas, o aš būčiau psichas - ne sykį būtum pasigailėjęs, kad gimei. Kiek yra būdų ir kaip konkrečiai tą padaryti, gal nepradėsiu vardinti. Kai visas pasaulis dėl vyriausybinio sekimo, kibernetinių nusikaltimų, e-balsavimo saugumo, geltonsnapiai atvirai džiausto savo apatinius neaiškios reputacijos tinklalapiuose. Lyg žinodami, kad neteks po kokių 20 metų gailėtis ar naiviai tikėdamiesi, kad informaciją lyg kokį daiktą galima atsiimti ir paslėpti. Nei Google, nei Pentagonas nesugeba apsaugoti savo darbuotojų. Ko reikia: atviro šantažo, banko sąskaitų ištuštinimo ar nusikaltimo prisidengiant pavogta tapatybe? Nors gal ir gerai: kol internetuose pilna naivių žuvelių, prie manęs niekas nesikabins. Šlykštu skaityti ponios Zuckenberg sapaliones. Parduotų ji už centus mūsų tapatybes ir intymias nuotraukas pirmam paprašiusiam. Ar pasitikime kiekvienu kaimynu laiptinėje? Ar dalinamės savo mintimis, skoliname savo daiktus kiekvienam pasitaikiusiam? Ar įsileidžiame į namus kiekvieną bomžą? Tada kodėl tai darome internete? Eina kalba ne apie šimtą ar tūkstantį kaimynų, bet apie milijardus, kurių galvose velniai žino, kas sukasi. Gali neturėti asmeninių priešų, bet anksčiau ar vėliau tapsi "juodą humorą" mėgstančio prašalaičio auka. Kiek reikia būti aklam naujienoms, kad suvoktume, jog apie dažną iš mūsų soc. tinklai žino daugiau, nei mes patys? Kaip besąlygiškai reikia pasitikėti portalų savininkais ir duombazių administratoriais, jei jiems sakome dalykus, kuriuos nutylime nuo savo tėvų ar ex? Nereikia nė blogiukų. Jei darbinsies pas mane, tai nuotrauka girtų draugų kompanijoje arba įrašas neonacistiniame puslapyje pliuso nepridės.

Aš esu asmeniškai prieš anonimiškumo panaikinimą. Sakykime jeigu susijungtu facebook, skype, gmail, yahoo jie praktiškai viską apie mane žinotu(kam rašiau, kada rašiau, kodėl rašiau, ką aš veikiu, ką aš mėgstu, kur lankausi...). Tikriausiai daugumos iš jūsų mintis, kad apie jus gali beveik viską žinoti jums nepažistami asmenys tikrai nežavi.

Aš už didesnį viešumą. Šis žmogaus pasisakymas verčia mane pakomentuoti jo mintis. Kaip kažkas jau minėjo internete reikia elgtis pagarbiai, o paprasčiau sakant reikia elgtis taip kaip, kad elgiesi visada. Juk yra sakoma, jeigu apie žmogų nėra žinoma nieko blogo, vadinasi jis nėra geresnis už kitus, nes jis slepia informaciją apie savo blogus darbus (šventų nebūna). Vadinasi, kam slėpti tai jog pasakei kažkada, kad Kubilius kvailys, jei tuo metu tau taip atrodė. Gal dabar tavo nuomonė yra kitokia. Sakysit, bet va darbdavys ras pačio pasakytą frazę, kuri žemina pačio reputaciją, ir jau kitaip vertins patį darbo pokalbyje. Į tai galiu atsakyti, kad tai prasto darbdavio bruožas. Jei jis nesigilina į detales, tai niekad ir nesuras gero darbuotojo, o jeigu jam tereikia lengvai pakeičiamo, lengvai priimamo, į darbą žmogaus, tai ar tokio darbo jūs ieškote (o jei ir ieškote, tai vistiek nemanau, kad darbdavys priimdamas į cechą darbuotoją, bent patikrins jo facebook puslapį).

Facebook nerūpi jūsų asmeninių duomenų saugumas. FB rūpi tik pinigai gaunami už reklamą. O anonimiškumas turi likti, jeigu reikės teisėsauga tave suseks ir be tavo vardo, pavardės, asmens kodo, adreso ar kitų duomenų. Svarbiausia, kad piktavaliams duomenys netaptų lengvai prieinami.

Tai įžvalgaus darbdavio bruožas. Žmonės nesikeičia. Bent jau kardinaliai. Ir aš, darbdavio vietoje, pamatęs savo būsimą darbuotoją gulint kur nors absoliučiai gatavą, arba suradęs kitą panašią informaciją į darbą nepriimčiau, vien jau dėl to, kad žmogus negerbia savęs, savo privatumo, yra bukas ir nesupratingas. Žinoma, darbinant žmogų į buką darbą - visiškai nesvarbu. Bet jei žmogus neš didelę atsakomybę, patikrinti ką galime rasti internete apie tą žmogų - protingas žingsnis.

googlinu, tik paskui (jei manau, kad toks žmogus tiktų) žiūriu CV. Jei kažkur randu kontraversišką pasisakymą, būtinai sugalvosiu, kaip tą temą "netyčia" užkabinti. Tik pabandyk pameluot, koks esi kosmopolitiškas, tolerantiškas ir liberalus, jei ties "juden rauss" šviečia tavo pavardė ir nuotrauka. Negana to, pasidomiu ir jūsų draugų profiliais - kas dažniausiai komentuoja ir pan.. Jei jau esi internete kaip realus asmuo, tai žinok, kad kiekvienas tavo pasisakymas - neutrali arba neigiama rekomendacija, ir tik labai labai išimtiniais atvejais teigiama. Įsivaizduok, kad paskambinu tavo buvusiam darbdaviui ar dėstytojui, ir gaunu: "šitas savo darbo nemėgsta, arogantiškas ir konfliktiškas, jam rūpi tik laisvalaikis".

Jei rimtai taip darai, tai čia jau kvepia iškrypimu... Šiaip aš nelabai sutinku, kad asmeninis gyvenimas visais atvejais gali būti siejamas su darbu. Pažįstu labai rimtų profesijų žmonių, įskaitant daktaro laipsnį turinčius asmenis, kurie vos ne kiekvieną savaitgalį daro tokius vakarėlius, kad be policijos įsikišimo ten dažniausiai nesibaigia... Nu ir ką - puikiai dirba ir gauna geriausius rezultatus.

, esi teisus, jei kalbi apie trumpalaikius kontraktus, nuotolinį darbą, arba tokį, kuriame nereikia proto. Neskaitant būtinų asmeninių gebėjimų pareigoms, visa kita taip pat anksčiau ar vėliau išlenda. Darbas yra asmeninio gyvenimo dalis, kitas dalis gali nuslėpti mėnesį - du, bet po kokių metų tampi kolegoms pažįstamas geriau, nei artimiausiems draugams. Jei nedirbi toli nuo šeimos, tai su ja tyčia ar netyčia supažindinsi kolegas, juos kviesiesi laisvalaikiui kartu su savo draugais, eisite vieni pas kitus į svečius, dalysitės mažomis paslaugėlėmis ir taip toliau. Per kiek firmų ir įstaigų įvairiose pareigose esu perėjęs - niekur nebuvo kitaip. Ir beje, geriausia atmosfera bei produktyvumas buvo būtent ten, kur valdžia nebandė brėžti aiškios ribos. Reikia pas dantistą darbo metu? Žmona atneš karštus pietus visam kabinetui? Nori padirbėti namie? Atsivesti dienai vaiką į ofisą? Prašau! Atsiveši šeimą į firmos naujametinį vakarėlį? Į penktadieninį boulingą pasikviesi draugų? Su draugais eidamas žiūrėti krepšinio, pasikviesi nuobodžiaujančių kolegų? Fantastika! O darbe asmeninės charakterio savybės ypač svarbios, dirbant prie vieno projekto keliese, sėdint viename kabinete. Turėjau vieną labai talentingą darbuotoją, kuris sugebėdavo per porą valandų padaryti dienos darbą, tačiau likusiu metu žiauriai demotyvuodavo kolegas - gaila, teko atsisveikinti. Kad jau toks gudrus - tai pats susirask klientų ir dirbk vienas. Arba buvo atvejų (vadinom "vampyrais"), kai darbuotojas pats prašinėja pagalbos, paslaugėlių, bet niekuomet pats nepasisiūlo ir randa priežasčių "negalėti". Kolegos tokių šalinasi, nežino kur pasislėpti, niekas nenori su tokiais kartu dirbti. Ką gi - ate! Variantų yra įvairiausių, visų neišvardysi. Juk ne veltui vis dažniau į standartinį darbo interviu klausimyną įtraukiama "tell me about your personal weaknesses"? Nenustebčiau, jei artimiausiu metu toks punktas būtų įtrauktas į CV šablonus. Mums, darbdaviams, neįdomu tavo hobiai ar savigyra apie komunikabilumą - to paskutinio punkto mes neskaitome, o geriausi kandidatai apskritai jo nerašo. Parašyk, ko darbe nenorėtum - ir tuomet mes žiūrėsim, ar galim tau sukurti darbo aplinką, kurioje nebūtų abipusiai nemalonių siurprizų. Ir paklaustas apie "personal weaknesses" nebandyk išsisukinėti ar meluoti - tokiam klausimui mes dažniausiai būnam pakankamai pasiruošę ir tikimės, kad atsakysi būtent tai, ką mes apie tave žinome. Nepamiršk, kad dauguma vienos srities specialistų vieni kitus pažįsta, draugauja, kartu leidžia laisvalaikį, šnekučiuojasi per įvairius renginius. Feisbukai ir LinkedInai kandidatą išvis išrengia nuogai. Gali į CV nedėti referalų, mes ir taip surasime gausybę bendrų pažįstamų. Melskis, kad jie apie tave atsilieptų tik gerai. Tikėkis, kad tarp tavo geriausių draugelių nėra tų, kurie mus nuvylė ("aha - šitas iš tos pačios chalturščikų šaikos, neverta terliotis"). Kiekvieną savaitę perskaitau po keletą CV. Tiek specialistų man nereikia, tuo labiau ne kiekvienam galiu skirti po valandą pokalbiui ir dar porą valandų pasiruošimui, tad net ir už menkiausios smulkmenos galiu užsikabinti ir palikti už borto. Nemanyk, kad čia tik kandidato pareiga gerai susipažinti su potencialia darboviete - mes savo namų darbus taip pat atliekame.

Panašu, kad, tau (ir ne tik), remiantis tavo žodžiais, priimant į darbą darbuotoją svarbu sužinoti koks jis yra iš tiesų, nes visa tai ankščiau ar vėliau išaiškinama, tačiau siūlai jiems laikyti gražų interneto veidą, kad sėkmingai praeitų darbuotojų atranką. Tai atsakyk man, kaip išsiaiškinti ar tokio darbuotojo tu nori įmonėje jeigu dauguma informacijos, dažniausiai neigiamos, apie būsimus darbuotojus yra pašalinama iš interneto?

klientams gali būti naudinga, ir galbūt pritaikysiu kokį atlyginimo koeficientą. pavyzdžiui, jei šiaip džiunijorui mokame 1200, tai itin pasižymėjusiam ir suprantančiam galim pasiūlyti iškart 2000 pinigų (eurai, litai ar frankai čia nesvarbu, tai tik koeficiento pavyzdys). Deja, tas "interneto veidas" dažnai būna neigiamas. Jei iškart nenusprendžiu, kad tokios asmenybės savo komandoje nenoriu, tai neabejotinai tam paskirsiu 15-20 min. pokalbio. Galbūt (geriausia būtų), kandidatas tik pagaus užuominą ir manys, jog čia šiaip jį tąsau - bet realiai, nemaža dalis pokalbio bus paskirta išsiaiškinti jo asmeninėms savybėms. Nori nenori - internetai padeda suformuoti stereotipą, kuris dažniausiai pasitvirtina pokalbyje arba darbe. My advice: dėk internetuosna tik tai, kuo išties pasigirtum. Asmeniškai manęs internetuose nerasi, ties mano vardu ir pavarde rasi gal 200-300 žmonių, su kuriais realiai dirbau bei 40-50 projektų, kuriuose dalyvavau. Kiekvienas iš tų žmonių mane rekomenduotų, ir kiekvienu iš tų projektų galiu didžiuotis.