„Šeši suka, keturi degina“ – kas tai buvo? ()
Įrodė savo vertę.
© @Di (atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ankstyvaisiais Šaltojo karo metais pasaulis gyveno nuolatinėje branduolinio konflikto baimėje. Vienu ryškiausių to laikotarpio simbolių tapo milžiniškas bombonešis „Convair B-36 Peacemaker“ („Taikdarys“).
Šis orlaivis buvo pagrindinis JAV Strateginės oro vadovybės (SAC) ginklas ir svarbi šalies branduolinio atgrasymo strategijos dalis. B-36 dažnai buvo vadinamas „aliuminio debesimi“, nes dėl savo dydžio ir išvaizdos dominavo danguje. Tai buvo didžiausias serijiniu būdu gamintas stūmokliniais varikliais varomas bombonešis ir vienas didžiausių karinių lėktuvų aviacijos istorijoje. Nors jis buvo sukurtas gabenti galingiausias to meto branduolines bombas, kovinėmis sąlygomis jų panaudoti niekada neteko.
B-36 istorija prasidėjo dar prieš JAV įsitraukiant į Antrąjį pasaulinį karą. 1941 m., kai nacistinė Vokietija sparčiai plėtė savo įtaką Europoje, JAV kariuomenė svarstė galimą scenarijų, kad Didžioji Britanija gali būti nugalėta. Tokiu atveju amerikiečiai netektų svarbių oro bazių, iš kurių būtų galima rengti antskrydžius prieš Vokietiją.
Todėl buvo pradėtas kurti naujos kartos tarpžemyninio nuotolio bombonešis. Jam buvo keliami itin ambicingi reikalavimai: pakilti iš Šiaurės Amerikos, perskristi Atlantą, smogti taikiniams Europoje ir grįžti atgal be tarpinio degalų papildymo.
Vėliau, pasikeitus karo eigai ir prioritetams, projektas buvo sulėtintas. Dėl to pirmasis XB-36 prototipas į orą pakilo tik 1946 m. rugpjūčio 8 d., jau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Nors šis milžinas nespėjo dalyvauti karo veiksmuose, prasidėjus Šaltajam karui jis tapo vienu svarbiausių JAV strateginių ginklų ir ilgus metus buvo pagrindinis branduolinio atgrasymo simbolis.
Branduolinio atgrasymo milžinas
|
1948 m. Sovietų Sąjungai blokavus Berlyną, o 1949 m. išbandžius pirmąją atominę bombą, pasaulis įžengė į naują branduolinės įtampos etapą. Tuo metu branduoliniai ginklai buvo dideli, sunkūs ir techniškai primityvūs, todėl jiems gabenti reikėjo itin didelių orlaivių. Būtent todėl „Convair B-36 Peacemaker“ tapo nepakeičiamu JAV strateginės aviacijos ginklu.
Tuo metu B-36 buvo vienintelis bombonešis pasaulyje, galėjęs gabenti pačias didžiausias branduolines bombas ir, prireikus, nuskraidinti jas tiesiai iš Jungtinių Valstijų į Sovietų Sąjungą be tarpinių sustojimų. Įspūdingų matmenų orlaivis turėjo net 70,1 metro sparnų mojį, o jo fiuzeliažas buvo maždaug dviem trečdaliais ilgesnis už garsiojo „Boeing B-29“ fiuzeliažą. Dėl to jis greitai tapo vienu svarbiausių Vakarų pasaulio branduolinio atgrasymo simbolių.
Vienas iš išskirtiniausių B-36 bruožų buvo jo neįprasta variklių sistema. Pradinėse versijose lėktuvą varė šeši galingi „Pratt & Whitney R-4360 Wasp Major“ stūmokliniai varikliai, sumontuoti galinėje sparnų dalyje pagal vadinamąją stumiančiąją schemą. Toks sprendimas mažino oro pasipriešinimą, tačiau sukeldavo aušinimo problemų – varikliai dažnai perkaisdavo, o kai kuriais atvejais net užsidegdavo skrydžio metu.
Reaktyvinės aviacijos erai įsibėgėjant, vėlesnės B-36 modifikacijos buvo aprūpintos dar keturiais „General Electric J47“ reaktyviniais varikliais. Taip atsirado garsus pilotų posakis: „Šeši suka, keturi degina“ („Six turning and four burning“), apibūdinantis unikalų dešimties variklių derinį.
Ne mažiau įspūdingi buvo ir kiti techniniai sprendimai. Sparnai ties šaknimi buvo net apie 2,3 metro storio, todėl skrydžio metu mechanikai galėdavo patekti į jų vidų ir atlikti tam tikrus techninės priežiūros darbus. Siekiant sumažinti konstrukcijos svorį, nemaža dalis lėktuvo buvo pagaminta iš magnio lydinių. Nors tai leido sumažinti masę, magnio naudojimas kėlė papildomą gaisro pavojų, todėl orlaivio eksploatavimas reikalavo ypatingo atsargumo.
Sukurtas branduoliniam karui, bet niekada nekovojęs
„Convair B-36 Peacemaker“ buvo sukurtas kaip strateginis bombonešis, galintis suduoti itin galingus smūgius dideliais atstumais. Tai buvo vienintelis savo laikmečio orlaivis, galėjęs gabenti pirmosios kartos vandenilines bombas, kurių svoris siekė apie 19 tonų.
Bombonešio gynybai buvo įrengta įspūdinga ginkluotė – net šešiolika 20 mm patrankų, sumontuotų nuotoliniu būdu valdomuose bokšteliuose. Tačiau praktikoje ši sistema ne visada veikė nepriekaištingai. Per pratybas stipri patrankų sukeliama vibracija kartais pažeisdavo elektros instaliaciją ir jautrią borto elektroniką.
Svarbiausia B-36 apsauga buvo ne ginklai, o skrydžio aukštis. Orlaivis galėjo pakilti į daugiau kaip 15 kilometrų aukštį – tuo metu tai buvo sunkiai pasiekiama riba daugumai naikintuvų ir priešlėktuvinės gynybos sistemų. Ankstyvaisiais Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga neturėjo veiksmingų priemonių tokiame aukštyje skrendančiam bombonešiui perimti.
Nors B-36 niekada nebuvo panaudotas kovinėse operacijose, jo vaidmuo Korėjos karo metu buvo svarbus. 1951 m. balandį JAV prezidentas Harry S. Truman leido dislokuoti devynis B-36 bombonešius Guamo saloje kartu su branduoline ginkluote. Tų pačių metų rudenį buvo pradėta itin slapta operacija „Hudson Harbor“, kurios metu B-36 vykdė mokomuosius skrydžius ir imitavo branduolinius smūgius virš Korėjos pusiasalio.
Tačiau branduolinio ginklo panaudojimo pasekmės galėjo būti katastrofiškos. JAV vadovybė baiminosi, kad toks žingsnis gali išprovokuoti tiesioginį konfliktą su Sovietų Sąjunga ir peraugti į Trečiąjį pasaulinį karą. Dėl šios priežasties B-36 niekada negavo įsakymo panaudoti savo ginkluotės, o jo bombų liukai taip ir liko neatverti kovinėmis sąlygomis.
Atgrasymo simbolis ir politinių kovų objektas
Nors „Convair B-36 Peacemaker“ nebuvo nuolat dislokuotas Europoje, jis atliko svarbų vaidmenį JAV branduolinio atgrasymo strategijoje. Strateginės oro vadovybės (SAC) bombonešiai reguliariai vykdė skrydžius per Atlantą, demonstruodami JAV gebėjimą greitai pasiekti taikinius bet kurioje pasaulio vietoje.
Be bombonešių versijų, buvo naudojami ir RB-36 žvalgybiniai orlaiviai. Jie vykdė slaptas žvalgybos misijas dideliame aukštyje virš Europos ir Baltijos jūros regiono, rinkdami informaciją apie Sovietų Sąjungos karinius objektus ir veiklą.
Intensyvi eksploatacija neišvengiamai lėmė ir incidentų. B-36 dalyvavo dviejose ankstyvosiose su branduoliniais ginklais susijusiose avarijose – 1950 ir 1957 metais. Abiem atvejais įgulos buvo priverstos avariniu būdu atsikratyti ginkluotės, tačiau branduolinių sprogimų ar didesnių katastrofų pavyko išvengti.
Vis dėlto B-36 kelias į tarnybą nebuvo lengvas. Dėl sudėtingos konstrukcijos, didelių išlaidų ir techninių problemų ankstyvuoju kūrimo etapu kritikai jį pašaipiai vadino „milijardo dolerių klaida“ („Billion-Dollar Blunder“). Bombonešis taip pat tapo politinių ir karinių ginčų centru.
1947–1949 m. JAV karinis jūrų laivynas aktyviai priešinosi B-36 programai, siekdamas apginti savo planuojamo superlėktuvnešio finansavimą. Konfliktas pasiekė kulminaciją, kai JAV gynybos sekretorius Louisas A. Johnsonas nusprendė atšaukti laivyno lėktuvnešio projektą ir skirti prioritetą Oro pajėgų strateginiams bombonešiams. Tai sukėlė vieną didžiausių pokario karinių konfliktų Vašingtone, į istoriją įėjusį kaip „Revolt of the Admirals“ („Admirolų sukilimas“).
Nors B-36 dažnai buvo kritikuojamas, laikui bėgant jis įrodė savo vertę. Iki pasirodant reaktyviniam bombonešiui „Boeing B-52 Stratofortress“, būtent B-36 buvo pagrindinis JAV strateginės aviacijos ramstis ir vienas svarbiausių branduolinio atgrasymo simbolių ankstyvaisiais Šaltojo karo metais.
Futuristinė „Convair B-36 Peacemaker“ išvaizda tapo vienu ryškiausių 1950-ųjų aviacijos simbolių. Dėl savo įspūdingų matmenų ir neįprastos konstrukcijos jis dažnai buvo vaizduojamas to meto mokslinės fantastikos kūriniuose bei propagandinėje medžiagoje. Vienas žinomiausių pavyzdžių – 1955 m. režisieriaus Anthony Mann filmas „Strategic Air Command“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Jamesas Stewartas. Šiame filme B-36 buvo pavaizduotas kaip technologinis stebuklas ir JAV strateginės galios simbolis.
Tačiau jo dominavimas danguje ir populiariojoje kultūroje truko neilgai. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje aviacijos technologijos vystėsi itin sparčiai. Reaktyvinės aviacijos era atvėrė kelią naujos kartos bombonešiams, tokiems kaip „Boeing B-47 Stratojet“ ir „Boeing B-52 Stratofortress“, kurie buvo greitesni, efektyvesni ir geriau pritaikyti šiuolaikinio karo reikalavimams.
Dėl šių priežasčių „Convair B-36 Peacemaker“ buvo galutinai išimtas iš tarnybos 1959 metais, po maždaug dešimties metų aktyvios eksploatacijos. Vis dėlto jo reikšmė aviacijos ir Šaltojo karo istorijoje išliko didžiulė. B-36 buvo pagrindinė JAV branduolinio atgrasymo priemonė pačiu įtempčiausiu laikotarpiu, kol buvo kuriamos ir diegiamos patikimos tarpžemyninės balistinės raketos.
Iš viso buvo pagaminti 384 šio tipo orlaiviai. Nors dauguma jų seniai tapo metalo laužu, iki mūsų dienų išliko keturi B-36 egzemplioriai, saugomi muziejuose kaip unikalūs Šaltojo karo epochos ir strateginės aviacijos raidos liudininkai. B-36 taip ir neįvykdė savo pagrindinės misijos – nešė branduolinį ginklą, tačiau niekada jo nepanaudojo. Būtent todėl jo pavadinimas „Peacemaker“ („Taikdarys“) šiandien skamba paradoksaliai, bet kartu ir simboliškai – šis milžinas buvo sukurtas karui, tačiau visą savo tarnybą praleido saugodamas trapų taikos balansą.
.jpg)
![[ŽT] Susimėtė ir vos nekalė į minią. Per plauką neįvykusi naikintuvo katastrofa (Video)](/photo/202507/28/12/thumb_302344__vosh.PNG)
