Prieš 55-erius metus Lietuvoje prasidėjo televizijos era  (14)

„Labas vakaras. Pradedame Vilniaus televizijos studijos šio vakaro programą“, – panašiais žodžiais 1957-aisiais balandžio 30-ąją, 19.45 val. Lietuvoje prasidėjo televizijos epocha. Taigi, praėjusį mėnesį Lietuvos televizijai, o tuo pačiu televizijai Lietuvoje sukako 55-eri.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Šiuos žodžius ištarė pirmieji Lietuvos televizjos diktoriai Gražina Bigelytė ir Juozas Baranauskas. Kai Lietuvoje atsirado televizija, jos dar neturėjo Suomija, Norvegija, Graikija. Pirmąsias transliacijas žmonės žiūrėjo tik per 32 šalyje buvusius televizorius, o pirmieji televizijos žiūrovai buvo vadinami televizijos klausytojais.

Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“ susirinkusieji dalijosi prisiminimais apie pirmąsias televizijos transliacijas.

Pradžia nebuvo pompastiška

Kaip sakė radijo laidoje dalyvavęs UNESCO generalinio sekretoriaus patarėjas Henrikas Juškevičius, atvažiavęs į Lietuvą dirbti 1958 m., pirmosios televizijos galimybės buvo labai kuklios: „Buvo viena labai mažutė studija, nebuvo jokių įrašų, tik tiesioginės transliacijos, ir toje studijoje Lietuvos televizijos darbuotojai rodydavo spektaklius, kurie prieš tai buvo labai ilgai ir kruopščiai repetuojami.“

Paklaustas, kaip televiziją, visišką naujovę tų laikų Lietuvoje, priėmė paprasti žmonės H.Juškevičius sakė, kad reakcija buvo panaši, kaip šiais laikais į interneto atsiradimą: „tai buvo visiškai naujas dalykas, kino teatrai nebuvo labai patogūs, o televizorių buvo nedaug, todėl žmonės noriai rinkdavosi vieni pas kitus ir net rengdavo savotiškus peržiūros vakarus.“

Jam pritarė ir Žygintas Pečiulis, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto profesorius, sakydamas, kad televizija iš pradžių atliko vos ne namų kino, bendruomenės būrimo funkciją.

Jo teigimu, Lietuvos televizijos pradžia nebuvo sutikta nei labai entuziastingai, nei pompastiškai. Kaip liudija prie pirmųjų transliacijų dirbę žmonės, niekas net neiššovė šampano ir nesuvalgė torto – tai daugiau buvo transliavimas į orą.

„Tas gandas, kaip ir tos bangos iš to bokšto, labai greitai praskrido per visą Lietuvą“, – „Ryto garsuose“ šnekėjo profesorius.

Lietuva greitai tapo ne tik televizorių žiūrėtojų šalimi

Nepaisant miglotos pradžios, noras žiūrėti televizorių sparčiai plito. Imtuvai nebuvo labai brangūs, todėl juos įsigydavo vis daugiau žmonių, o iš pradžių į nežinią ėję diktoriai labai greitai tapo populiariausiais Lietuvos žmonėmis.

Pirmieji televizoriai taip pat labai skyrėsi nuo dabartinių. Kai kurie iš jų buvo labai maži, juos reikėdavo žiūrėti su padidinamuoju stiklu, kartais tekdavo pasinaudoti spalvotais filtrais. Tačiau tokių televizorių era Lietuvoje truko labai trumpai, nes greitai ėmė plisti geros kokybės televizoriai. Lietuva tapo tikra televizorių šalimi: „Lietuva greitai tapo ne tik televizorių žiūrėtojų, bet ir pagrindine televizijos įrengimus gaminančia šalimi“, – sakė H.Juškevičius.

Specialistų, išmanančių televizijos technologijas, techninę reikalų pusę, iš pradžių visai nebuvo, tačiau laikui bėgant jų daugėjo, ir jie buvo įvertinti visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. H. Juškevičius taip pat pripažino, kad visada buvo didžulis televizijos technologijų optimistas, bet net ir jo lūkesčius šios technologijos raida pranoko: „Net ir būdamas didžiausias optimistas, mane kartais net fantazavimu kaltindavo, nesitikėjau, kad ši technologija vystysis taip sparčiai“.

Aplink televiziją būrėsi šviesuomenė ir intelektualai

Pašnekovai pripažino, kad transliacijos ir įvairių elgesio ekrane subtilybių mokytis nelabai buvo iš ko, todėl diktoriai tiesiog privalėjo būti labai inteligentiški žmonės savo erudicija ir išsilavinimu bei žiniomis galintys užpildyti visą eterį: „Tarkime, diktorius Vytautas Kybartas galėdavo dvi valandas skaityti eilėraščius. Arba Dana Rutkutė, iš pradžių dirbusi radijuje, o paskui televizijoje, buvo viena protingiausių to meto literatūros kritikių. Taip pat su televizija labai glaudžiai bendradarbiavo rašytojai, mokslininkai, mokytojai. Aplink televiziją susibūrė savotiškas šviesuomenės elitas. Be to, Lietuvos televizija ir radijas turėjo daugiausia programų lietuvių kalba ir galėjo prisidėti prie kalbos išsaugojimo ir puoselėjimo. Tokių galimybių neturėjo nei latviai, nei estai. Su Lietuva šiuo požiūriu galėjo lygintis tik Uzbekistanas“ – pažymėjo H.Juškevičius.

Jo teigimu, neįmanoma pamiršti ir politinių propagandinių laidų, žinių, kurių metu buvo rodoma „kaip iš elevatoriaus didžiuliais kiekiais pilasi grūdai“. O kultūrinių laidų lygis buvo labai aukštas, televizijos įtaka teatrams – didelė ir neginčytina: „Vienu metu teatrų finansinė būklė buvo tikrai prasta, bet Lietuvos televizija turėjo galimybę užsakyti spektaklius, juos filmuoti ir įrašyti į vaizdo juostą. Tie spektakliai buvo labai populiarūs.“

Televizija laikui bėgant tapo daugelio inovacijų šaltiniu, keitėsi laidų žanrai, radosi nauji. Viena iš nunykusių, bet savo laiku labai svarbių tradicijų, buvo LRT estradinis ansamblis, choras, „Armonikos“ ansamblis. Tokie fenomenai, pašnekovų teigimu, turėjo svarbios įtakos visos šalies kultūriniam gyvenimui.

Pasak Ž. Pečiulio, ši tradicija egzistavo daugelyje pasaulio šalių: „Tuo metu vyravo suvokimas, kad televizija – tai ne visuomenės informavimo priemonė, bet veikiau dideli kultūros namai, turintys savo kolektyvus, muzikantus, dainininkus ar net aktorius. Tiesiogine to žodžio prasme, galintys kurti ir plačiai transliuoti tą sukurtą kultūrą. Dabar, žinoma, ši koncepcija yra visiškai pasikeitusi.“

Televizija keisis, bet neišnyks

Kalbėdamas apie patirties sėmimąsi iš kaimynų, Ž.Pečiulis pasakojo, kad pirmieji režisieriai keletui savaičių ar mėnesių važiuodavo semtis televizinės patirties į Rygą, nes kaimynai latviai televiziją turėjo jau nuo 1954-ųjų, o Lenkijos nacionalinis transliuotojas įkurtas 1952-aisiais.

Pasak Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl kai kurių Lietuvos regionų gyventojai pirma pamatė ne Lietuvos, bet Latvijos televizijos programas: „1957-ųjų metų leidinyje „Kalba Vilnius“ yra išspausdinta nuotrauka, kurioje matyti, kaip, berods, Akmenės „Cemento“ darbininkas su šeima žiūri Rygos televiziją“.

A. Siaurusevičiaus teigimu, televizijos gimtadienis turėtų būti vertinamas kaip svarbi diena ne tik Lietuvos televizijos darbuotojams, bet kartu ir visai Lietuvai. Tai esą ne tik Lietuvos televizijos gimtadienis, bet kartu ir technologinės revoliucijos, naujų pasaulio galimybių atvėrimo pradžia.

Anot Ž. Pečiulio, kad ir kas ką sakytų, bet „abejingų televizijai šiais laikais nėra. Vieni ją žiūri, kiti nežiūri ir keikia, tačiau vis žino, kas tai yra. Televizijos įtaka, tarsi koks radioaktyvumas persmelkia kiekvieną žmogų: jei jis nežiūri televizoriaus, tai kitais kanalais gauna informaciją apie tai, kas rodoma, kas vyksta televizijoje. Dabar apie televiziją, pavyzdžiui, galima skaityti. Taigi televizijos vieta ir funkcijos keičiasi, bet nuo jos pabėgti nėra galimybių.“

A. Siaurusevičius pastebėjo, kad toks televizijos vietos visuomenėje kitimas primena jau praėjusius laikus, kai „buvo madinga sakyti, kad aš knygų neskaitau. Tada atėjo mada neskaityti laikraščių. O dabar atėjo nauja mada nežiūrėti televizoriaus. Tačiau televizija tiek prigijusi, kad ji žmones pasiekia kita forma, kitais būdais. Neįtikima, kad ji kada nors išnyktų.“

Parengta pagal LR laidą „Ryto garsai“

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt
(1)
(0)
(1)

Komentarai (14)