Kas ir kodėl Lietuvoje bijo biokuro? (8)
„Labai pavojinga koncentruotis į kurią nors vieną kuro rūšį. Dabar formuojama nauja nuomonė – kad biokuras, mediena, atliekos gali mus išgelbėti. Bet kalbant apie energetiką, visuomet reikia kalbėti apie „krepšelį“. Mes turėtume turėti kelis šaltinius ir naudotis jais, atsižvelgdami į tai, ką naudoti tuo metu naudingiausia“, – apskritojo stalo diskusijoje „Kodėl Lietuvos energetikoje biokuras yra pamestinuko vietoje“ sakė UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktorius Gintas Umbrasas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Anot jo, Lietuvos polinkis į stambaus masto projektus labai pavojingas, todėl tam tikruose regionuose mažėjant gyventojų skaičiui, reikia galvoti apie decentralizaciją ir alternatyvas.
Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius teigė, kad Klaipėdoje planuojamas gamtinių dujų terminalas, jeigu jis skirtas tik Lietuvai, yra per didelis. Jo teigimu, kalbėti apie viso šilumos ūkio decentralizavimą nereikėtų, nes naudoti atsinaujinančius energetikos šaltinius tam tikrais atvejais gali būti sudėtinga.
Biokuro ištekliai Lietuvoje pakankami
„Biokuro ištekliai Lietuvoje nėra tokie, kad užtektų visiems energijos vartotojams, bet patenkinti šilumos vartotojus šių išteklių pakanka“, – atkreipė dėmesį Šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas.
„Šiaudai Lietuvoje visai nenaudojami, komunalinės atliekos, kurios turi energetinę vertę, kol kas visai nenaudojamos. Biokuro išteklių pakanka ne tik šildymui, bet galima pagaminti ir apie 2 teravatvalandes elektros energijos“, – aiškino jis.
Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila, kalbėdamas apie alternatyvas atominei energetikai abejojo, ar reikia dirbtinai nustatyti kvotas, kiek elektros energijos ir iš ko reikia supirkti.
„Yra tam tikri konjunktūriniai sprendimai, kurie „pririša“ prie konkrečių įmonių, kurios remia vieną ar kitą politinę jėgą. Dirbtinai neribokime atsinaujinančių šaltinių energijos gamybos, pavyzdžiui, vėjo jėgainių“, – sakė jis.
„Elektros ryšys su Švedija ir Lenkija būtinas, bet dėl to elektros kainos nebus mažesnės. Kalbant apie didelius tarpregioninius projektus, norėtųsi protingų sprendimų, o ne tokių, kurie daromi dėl to, kad „kadencija baigėsi ir galėsime pasakyti, kad mes tai padarėme“, – baigiančios kadenciją vyriausybės sprendimus kritikavo jis.
Anot jo, reikia energetikos sritis plėtoti kompleksiškai, o ne taip, kaip dabar, kai „katastrofiškai didinami valstybės įsipareigojimai“.
„Ką mes darysime su elektros energija, kai jos aplink bus daugiau negu pakankamai“, – kalbėdamas apie užmojus statyti naują atominę elektrinę sakė Z. Vaišvila.
V. Stasiūnas: pigų biokurą eksportuojame, brangias dujas – perkame
G. Umbraso teigimu, Lietuva biokuro ir kitų atsinaujinančių šaltinių panaudojimo srityje atsilieka, bet „jeigu pasistatysime didelę termofikacinę elektrinę Vilniuje, kyla klausimas, kaip ją aprūpinsime kuru“.
„Atiduodami sprendimus į vienas rankas, mes negalime užtikrinti konkurencijos, ir vartotojai visada mokės šiek tiek daugiau, negu galėtų. Reikėtų mokytis iš švedų, kur privatus kapitalas neįsileidžiamas 100 proc., o mes šiuo metu dažniausiai turime galimybę pirkti iš vieno tiekėjo“, – aiškino jis. Kita vertus, sakė G. Umbrasas, didelis technologinis objektas visuomet yra didelis taršos šaltinis.
V. Stasiūno teigimu, monopolijos decentralizacija Lietuvos šilumos ūkyje atlikta dar 1997 metais. „Kai kiekviena savivaldybė tapo atsakinga už savo šilumos tiekimo įmonę, jos buvo modernizuojamos ir šilumos nuostoliai buvo ženkliai sumažinti. Kainos skirtumai regionuose priklauso nuo to, kaip tas ūkis tvarkomas“, – aiškino jis.
„2010 metais buvo siūloma Vilniuje vieną bloką pertvarkyti į kūrenamą biokuru, bet tam nebuvo pritarta, todėl ir kaina didesnė, negu galėtų būti“, – pridūrė V. Stasiūnas.
Jis apgailestavo, kad nemažai biokuro išteklių Lietuva eksportuoja, o patys perkame brangius iškastinius energijos šaltinius.
M. Nagevičius: žalioji energetika ir žalioji ekonomika – neatsiejamos
Anot M. Nagevičiaus, teisinga kryptis – kiek galima efektyviau naudoti energiją ir daugiau naudoti atsinaujinančių energetikos išteklių.
Jis teigė, kad buvo tiriama, kiek Lietuva turi vėjingų plotų, miško ir kitų šaltinių. „Baltijos šalys pagal savo potencialą atsinaujinančios energetikos srityje smarkiai lenkia Vokietiją. Baltijos šalys yra pati geriausia vieta vystyti atsinaujinančią energetiką Europos sąjungoje“, – pareiškė diskusijoje M. Nagevičius.
Tuo metu G. Umbrasas teigė, kad alternatyvių energijos šaltinių panaudojimas labai brangina energiją šiuo metu.
„Visas pasaulis supranta, kad iškastinis kuras brangsta, todėl ieškoma naujų technologinių šaltinių, kurie atpigintų energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Nežudydami tradicinės energetikos, mes turime skubiai atsigręžti į atsinaujinančios energetikos plėtrą“, – ragino G. Umbrasas.
M. Nagevičius, kalbėdamas apie atsinaujinančios energetikos brangumą, ragino žaliąją energetiką vertinti žaliosios ekonomikos aspektu. „Jeigu Baltijos šalys apsispręstų pereiti prie žaliosios energetikos, atsirastų ir norinčių kurti technologijas, ir investicijų. Energetika eina kartu su ekonomika“, – aiškino jis.
Z. Vaišvila: Lietuvos energetikos problemas didina mūsų nesusikalbėjimas su Rusija
Paklaustas, kodėl ES skiriamos lėšos nepakankamos pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių, Z. Vaišvila pabrėžė, kad kol nėra šalies apsisprendimo, didelės įtakos turi lobistai, kurie yra suinteresuoti trukdyti atsinaujinančių šaltinių plėtrą. „ES iniciatyvos – geros, bet turi būti ne formalus, o realus poreikis“, – pabrėžė jis.
Anot Z. Vaišvilos, Lietuvos energetikos sektoriaus problemas gilina ir „mūsų valdžių kadencija po kadencijos nesusikalbėjimas su Rusija“.
