Unikalią gyvenvietę statantis Punsko gyventojas nebespėja priimti visų lankytojų (3)
Suręsti nameliai, kirviais ir ietimis nukabinti vartai, alkavietė. Čia kiekvienas akmuo turi savo reikšmę, ir nėra nieko atsitiktinio. Lyg scena iš filmo apie protėvius: paslaptinga ir didinga.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Paragintas tėvo
Prūsų ir jotvingių gyvenvietę 2001-aisiais pradėjęs statyti Punsko gyventojas Petras Lukoševičius šiandien jau nebespėja priimti visų norinčiųjų: pamatyti praeitį trokšta moksleiviai, studentai ir garbūs istorikai. Važiuoja čia ne tik lenkai – traukia ši gyvenvietė ir gerokai tolesnius kaimynus. O ką jau kalbėti apie lietuvius ar latvius, kuriems jotvingių ir prūsų gyvenvietė – tarsi kelionė laiko mašina į protėvių namus.
„Istorikai neabejoja, kad šiose žemėse gyventa jotvingių genčių, pati Sūduva kažkada taip pat buvo Jotvos dalis. Ši vieta prie Punsko nepaprasta – ji puikiai tiko gyvenvietės statyboms. Pajutau, kad čia turiu statyti – parodyti mūsų didingą praeitį“, – sako gyvenvietės sumanytojas ir įkūrėjas P. Lukoševičius.
Gyvenvietės vieta, anot pašnekovo, ir gūdžioje praeityje buvusi neeilinė: manoma, kad čia buvo stiprus jotvingių dvasinis centras. Spėjimus įrodo šiose vietose rasti apeiginiai akmenys. Netoliese rastas ir akmeninis stabas, kuriam gali būti 2 500 – 3 000 metų.
R. Lukoševičius prisipažįsta, kad jo meilė istorijai ir praeičiai nėra atsitiktinė – ją vyras perėmė iš savo tėvo. „Mano tėvas daug žinojo apie prūsus, apie jų tradicijas, apie senovę, ir tas žinias prieš mirdamas perdavė man. Tas žinojimas, kurį perėmiau, svarbus, slepiantis savyje daugybę paslapčių. Žinojau, kaip jį įgyvendinti, ir kad kažkada man pavyks. Taip 2001 metais prasidėjo gyvenvietės statybos“, – pasakoja P. Lukoševičius.
Sunkumai iki šiol
Ši gyvenvietė – pašnekovo pomėgis ir jo gyvenimas. Čia jis investuoja visus turimus pinigus, visą laiką ir jėgas. Tiesa, valdžia ilgai nesuprato tokio projekto būtinumo, tad stengėsi jį pristabdyti, kūrė tam tikras biurokratines kliūtis. Nuolatiniai dokumentų tvarkymai, aiškinimai, idėjos gynimas – R. Lukoševičiaus kasdienybė. Teko net atlaikyti dešimt teismo posėdžių, kai pašnekovas prieštaravo, jog šalia nutiestu keliu važiuotų traktoriai ir kombainai.
„Taip jau yra: kovoju nuo tada, kai save prisimenu. Pagal išsilavinimą esu žemės ūkio specialistas, nors visą gyvenimą svajojau būti archeologu. Nepavyko. Man buvo pasiūlyta: arba studijuoji archeologiją ir tarnauji oficialiai santvarkai – tam tikroms struktūroms, arba nestudijuoji“, – prisimena pašnekovas.
R. Lukoševičius tuomet skaitė krūvas knygų, ruošėsi stojamiesiems egzaminams, tačiau, kai sužinojo mokslų kainą, nakčia pabėgo iš universiteto prieigų Lodzėje namo – atgal į Punską.
„Iššokau pro langą. Iš Lodzės nusigavau iki Varšuvos, iš Varšuvos traukiniu – iki Suvalkų. Iš čia namo parėjau pėsčiomis, ir dar dvi savaites slapsčiausi“, – sako vyras.
Būdamas tautinės mažumos atstovas R. Lukoševičius prisipažįsta visą laiką turįs savyje derinti lietuvišką pradą ir lenkišką aplinką.
„Nors sunkumų ir dabar netrūksta, labai džiaugiuosi, kad viskas juda pirmyn. Gyvenvietė dar nebaigta, tačiau padaryta jau labai daug. Žmonės atvažiuoja pamatyti, sužinoti. Net lenkų istorijos profesoriai čia lankosi pasisemti žinių“, – sako R. Lukoševičius.
Suvokimas atėjo savaime
Gyvenvietę pašnekovas kūrė beveik vienas, skaitydamas prūsų legendas, pasakojimus, nuolat konsultuodamasis su archeologais ir istorikais. Į pagalbą tėvui ateina ir sūnus, kuris seka tėvo pėdomis, sunkesnius darbus nudirbti kviečiami kiti pagalbininkai.
Dabar čia kelių hektarų plote pastatyta įvairių statinių, bokštų, tvorų, tiltų, stūkso pilis, iškasti tvenkiniai, supiltas piliakalnis, įkurta alkavietė. Rodos, čia tebegyvena senovės baltų gentys, supamos civilizacijos neliestos gamtos. O kiekvienas, kas čia užsuka, peržengia slenkstį į praeitį.
Paklaustas, iš kur žino, kaip turi atrodyti gyvenvietė, statiniai, P. Lukoševičius sako, kad tas suvokimas atėjo staiga. „Negaliu to paaiškinti. Viskas įvyko lyg žaibas iš giedro dangaus: tik pradėjome tvarkyti aplinką, o aš jau žinojau, kas kur turi būti ir kaip atrodyti“, – šypteli vyras.
P. Lukoševičius sako nuo pat pradžių žinojęs, kada kokius darbus dirbs ir kaip tai daryti. „Sodinau medžius, vežiau akmenis. Teko ir kasti, ir pilti, ir namus ręsti“, – sako vyras.
Visus namus jis pastatė be vinių. Rąstinės sienos sujungtos senoviniu būdu, apkamšytos samanomis, stogai dengti skiedromis.
„Namus statau vien kirviu – nieko kito nenaudoju. Tam, kad to išmokčiau, teko ilgai ieškotis žmogaus, kuris dar prisimena šio amato paslaptis. Radau. Jis man pasakė, kad esu paskutinis žmogus, kuriam jis patiki savo žinias“, – sako P. Lukoševičius.
Taip vyriškis išmoko statyti vien kirviu – jokios specialios apdirbimo technikos jis nenaudoja.
Juk protėviai taip statė.
Kirvis, beje, gana svarbus simbolis. Gyvenvietėje ant tvorų gali rasti keturis suglaustus ir į skirtingas pasaulio šalis nukreiptus kirvius.
„Toks ženklas reiškė, kad vyrai išjojo į karą“, – aiškina pašnekovas.
Pavaldūs gamtai
Pasak P. Lukoševičiaus, mūsų protėviai į šiuos kraštus atkeliavo prieš maždaug 8 tūkst. metų. „Tai ne kelių šimtų metų istorija – ji skaičiuoja tūkstančius“, – sako pašnekovas.
Tai, kuo mūsų senovės gyvenvietė skiriasi nuo to paties laiko kitų tautų gyvenviečių, pasak pašnekovo, įvardyti nėra sudėtinga: pas mus vyravo gamta.
„Romos imperijoje buvo daug mūro. O pas mus – medis, vanduo, ugnis. Mūsų protėviai gyveno darnoje su gamta: be reikalo nežudė, nekaupė nereikalingų atsargų, nekirto girių. Gamta buvo mylima ir saugoma ateities kartoms“, – sako R. Lukoševičius.
Pasak jo, mūsų protėviams rūpėjo ne materialinės gėrybės, o dvasios ugdymas. „Nereikėjo rakinti namų, nes nebuvo vagių. Nebuvo vagių, tad nebuvo ir kalėjimų. Nereikėjo jiems ir ligoninių, nes jie rūpinosi vienas kitu, slaugė, – pasakoja R. Lukoševičius. – Miegojo visi šalia vienas kito. Pavyzdžiui, 20 žmonių gulėjo vienas prie kito, kaip bendras kūnas. Jeigu kažkuriam iš tų žmonių pasidaro bloga, tai iš karto pajunta gulintis šalia.“
Duoklė protėviams
Pasak pašnekovo, mūsų tikrieji namai mediniai ir pilys medinės. O virš kraigo – žalčiai, paukščiai, mėnulis.
„Žmonės statė namą, o tam, kad jame niekad nepritrūktų žmonių ir maisto, jį žymėjo simboliais“, – sako R. Lukoševičius.
Ypatinga vieta gyvenvietėje tenka aisčių saulės ratui – šventvietei, kurią juosia 11 įspūdingų akmenų, skirtų dešimčiai prūsų kunigaikštysčių atminti. Vienuoliktas akmuo skirtas jotvingiams.
„Dvasiniai vadai žinojo, kas bus toliau, tad savo laiku įkasė akmenis į žemę. Prieš keletą metų jie ėmė kilti iš žemės į paviršių“, – sako R. Lukoševičius.
Ypač lankytojų mėgstama vieta – alkas. Čia dera pabūti vienam, įsiklausyti į savo mintis.
„Labai daug žmonių čia ateina per Jonines“, – sako pašnekovas.
R. Lukoševičius rodo dar vieną išskirtinę vietą – krikšto akmenį. „Dvasiškių krikšto apeigoms anuomet nereikėjo – pakako...
R. Lukoševičius prisipažįsta, kad jo meilė istorijai ir praeičiai nėra atsitiktinė – ją vyras perėmė iš savo tėvo
