Radioaktyviojo cezio lygis žuvyse iš Fukušimos apylinkių toks pats aukštas, koks buvo ir prieš metus, tad įtariama, kad yra nežinomas nuolatinės taršos šaltinis.

Kenas Buesseleris iš Woods Hole okeonografinjos instituto Masačiusetse išanalizavo beveik 9000 jūros gyvių pavyzdžių, paimtų, praėjus daugiau, nei metams nuo avarijos Fukušimos Daiči branduolinėje jėgainėje Japonijoje. Cezio-134 lygis žuvyse nuo tada nesumažėjo. Izotopo skilimo pusperiodis yra du metai, tad Buesseleris sako, kad cezis-134 vis dar nuteka į aplinką (Science, doi.org/jm4).

Didžiausias izotopo lygis užfiksuotas dugne besimaitinančiose žuvyse, tad, atrodo, tarša susijusi su jūros dugnu. Galimi būti, kad tarša kyla dėl užterštų gruntinių vandenų ar vandens, naudotų reaktorių aušinimui. Trečioji galimybė – cezis susikaupė nuosėdose ir dabar pamažu išlaisvinamas.

Mitsuo Uematsu iš Tokijo universiteto sako, kad taip gali būti. Upės suneša užterštas nuosėdas į vandenyną, o jos gali nugulti jūros dugne.

Tačiau Michio Aoyama iš Japonijos Meteorologinių tyrimų instituto Tsukuboje tvirtina, kad cezio-134 lygis yra didesnis ir aukščiau nuo dugno gyvenančiose žuvyse, tad jūros dugno tarša negali visko paaiškinti. Jis sako, jog yra įrodymų, žuvyse didelės cezio koncentracijos buvo vasarą, tad galbūt kaltas šiltas oras.

Buesseleris nemano, kad jo duomenys turėtų neraminti vartotojus. Japonijos naujieji standartai tokie griežti, kad daug pasaulyje naudojamų žuvų natūraliai turi daug aukštesnį radioaktyvių izotopų, pavyzdžiui, kalio-40, lygį. „Tai nereiškia, jos neturėtume rūpinti šiais žmogaus sukurtais radionuklidais, tačiau reikėtų vertinti [kitų] mus veikiančių izotopų šaltinių kontekste,“ paaiškina jis.

New Scientist, № 2889

Komentarai (0)