Suteikus robotams mažus elgesio netobulumus, jie galėtų būti daug žmogiškesni, o dėl to bendrauti su jais taptų daug maloniau

Jei robotas mirgėtų ir čiauškėtų kaip R2D2 iš Žvaigždžių karų, ar jis labiau patiktų? O ką, jei ko nors paklaustas, jis pažvelgtų į tolį, lyg galvodamas atsakymą?

Tokie maži elgesio bruožai galėtų būti labai svarbūs, kad žmonės priimtų robotus savo kasdienėje aplinkoje. Nors atrodo smulkūs, tokie pakeitimai gali padėti nutiesti tiltą per „negalimumo slėnį“, ir iš baugiai nežmogiško roboto padaryti tokį, su kuriuo žmonės galėtų susitapatinti ir dirbti kartu.

Kas tas „negalimumo slėnis“, kaip jį peršokti ir ar verta stengtis?

Tikrindamas tokią idėją, Robinas Readas iš Plymoutho universiteto JK suteikdavo robotams garsus, galinčius atskleisti emocinį žmonių atsaką.

Readas ir kolega Tony'is Belpaeme'as sukūrė du garsus: džiaugsmingą, teigiamai skambantį čirpimą ir melancholišką inkštimą. Tada įrašė, kaip humanoidinis robotas Nao iš Aldebaran Robotics Paryžiuje, Prancūzijoje, leidžia tuos garsus po to, kai jam pliaukštelėdavo, pabučiuodavo ar uždengdavo akis. Tada 300 žmonių iš CrowdFlower buvo paprašyta įvertinti kaip jie suvokė roboto jausmus po kiekvieno veiksmo.

Bendrai, žmonių atsakas į kiekvieną garsą buvo panašus. Bet tyrėjai išsiaiškino, kad žmonės labiau įsitraukdavo, kai robotai skleidė garsus.

„Pakanka parinkti ar sugeneruoti atsitiktinį garsą,“ sako Readas, kadangi to pakanka informavimui, kad vyksta kažkas svarbaus. „Tai paprastas būdas suteikti robotams ekspresyvumo“ sako jis. Atradimai pristatyti Human-Robot Interaction konferencijoje Bielefelde, Vokietijoje, kovo 3 dieną.

Seanas Andristas iš Wisconsin-Madisono universiteto ir jo komanda turi daug kitų gudrybių, kad humanoidai robotai atrodytų „gyvi“. Vienas jų yra nedideli atsitiktiniai roboto galvos pasukimo motoro judesiai, kad užuot buvusi nejudri, roboto galva kartas nuo karto sujudėtų.

Veido sekimo kamera leidžia užtikrinti, kad robotas visada žvelgtų į asmenį, su kuriuo bendrauja, bet komanda užprogramavo a tendenciją, kad užuot spoksojęs tiesiai į veidą, robotas kartas nuo karto nusuktų žvilgsnį. Taip norima pamėgdžioti žmogišką įprotį nusukti žvilgsnį į šoną, kai galvojama apie atsakymą įklausimą.

Komanda paprašė 30 studentų įvertinti pokalbius su Nao robotais, užprogramuotais elgtis kaip bibliotekininkai ar pokalbio dėl darbo pašnekovai, kai kurie iš jų užprogramuoti, kad nespoksotų be perstojo. Pasirodė, kad besidairančius robotus žmonės laikė labiau susitelkusiais į tikslą ir rūpestingesniais. Dėl žvilgsnių pokalbyje su robotu taip pat buvo mažiau netinkamų įsiterpimų, sako Andristas.

Žvilgsnis vaidina ir kitą svarbų vaidmenį. Naudodamas PR2 robotą humanoidą, Ajung Moon Britų Kolumbijos universitete Vancouveryje, Kanadoje, išsiaiškino, jog tam, kad žmonės jaustųsi patogiai, kai robotas perduoda jiems kokį nors daiktą, reikia, kad robotas iš pradžių fiksuotų žvilgesnį, o tada pažvelgtų į tą vietą, kur planuoja perduoti.

Tai gali būti dar patobulinta, tikina Anca Dragan iš Carnegie Mellon universiteto Pittsburghe. Ji atliko testus su humanoidiniu robotu Herbu ir eksperimentavo su mažais užlaikymais, kai robotas ką nors perduodavo žmogui. Vos kelių dešimtųjų sekundės dalių užlaikymo pakako tam, kad būtų pamėgdžiotas natūralus žmogiškas uždelsimas, net jei dėl to visas perdavimas atrodo ne toks glotnus.

Gal tai ir atrodo neefektyvu, bet žmonės kreipia dėmesį į tokius smulkius robotų elgesio skirtumus, sako Dragan. „Tokie perdavimo judesiai turi atitikti tai, ko tikisi žmogus,“ sako ji. „Nesinorėtų, kad robotai judėtų, stebindami ar šokiruodami žmones.“

Paul Marks
New Scientist № 2961

Komentarai (0)