Energijos poreikius tenkins Norvegijos dievas (Video)

Nu tai pirmyn Lietuvoj tokia statyti reikia ir itariu, kad tokia elektrine butu pigesne kelis kartus tai paciai galiai.

Jo, bėkim statyt naujus torio reaktorius. O tai pala, kodėl jų dar nėra ir kodėl būtume vieni pirmųjų? Ai, todėl kad jie vis dar tebėra eksperimentiniai. Na o dabar pagalvokim kas blogo atsitiks Kinijai, kurios GDP 9.8 trilijono USD, jei tarkim naujų reaktorių tyrimai taip ir nepavirs darbiniais ir bus išnaudota 5-20mlrd USD? Na turbūt nulėks kelio sgalvos, bet visa šalis vargiai ką pajus. O kaip Lietuvai, jei prie mūsų 70 mlrd. GDP bus 5-20 mlrd išleista tyrimams, kurie taip nieko ir neduos? Skaudės... Ir ne vien prie projekto dirbusiems mokslininkams, o visiems.

Na mūsų BVP jau arčiau 110mlrd, bet esmė ta pati. Negana to, niekas negali pasakyti, kiek realiai kainuos toks reaktorius ir išvis ar bus rentabilus. Pirmyn statyti... Tai gal geriau termobranduolinį statyti - panaši tyrimų stadija sakyčiau.

ne visai taip, kaip rašoma straipsnyje. JAV Niksono laikais, prieš pradėdama atominės energijos gamyba platesniu mastu, vykdė projektą, kurio metu testavo realiai dirbančius torio ir urano-plutonio reaktorius. Nors ekonominis torio reaktorių pranašumas buvo akivaizdus, buvo pasirinktas urano-plutonio reaktorius. Priežastys buvo dvi: 1) atominio ginklo kūrimo / masinės gamybos procesas žymiai lengvesnis dirbant su uranu ir 2) būtent urano-plutonio reaktorius pas save masiškai pradėjo statyti rusai. Tuo metu buvo pats šaltojo karo įkarštis, todėl Niksono pasirinkimą galbūt ir galima suprasti. iš esmės torio reaktoriai bus labai greitai ištirti - Indija ir Kinija, kurios kontroliuoja beveik 60% torio žaliavos meta didžiulius pinigus šios technologijos įsisavinimui. Kinija šiuo metu degina beveik vien anglį, bet pastaruosius 10 metų nėra kitos šalies, kuri tiek sparčiai plėstų atsinaujinančius energijos gamybos šaltinius, tiek vykdytų atominės energetikos tyrimo projektų. net ir beveik visi dideli CCS (CO2 surinkimo ir laidojimo) projektai šiuo metu vyksta tik Kinijoje, JAV jau atvirai pripažįsta atsiliekanti, ypač CCS srityje. Indijoje atominė energetika planuoja "duoti" iki 12% šalies suvartojimo 2020, šiuo metu šis rodiklis nesiekia 5%. Ir viskas bus vystoma torio pagrindu - abiems šioms šalims visiškai nelogiška galvoti apie kitą importuojamą kurą, nes torio jos turi apsčiai. Kinija jau prieš 3 metus oficialiai apribojo torio eksportą ir pradėjo kaupti taip vadinamą "nacionalinį resursų fondą", ten, žinoma, įeina ne vien toris bet ir kiti, ypač retieji žemės metalai. Taip, kad torio reaktoriai bus labai greitai, gal net jau ir yra, tik niekas nieko daug apie Kiniją ir Indiją nežino arba bent jau garsiai nekalba. O kaštai yra preliminariai paskaičiuoti. Hipotetinė tokio paties galingumo (pvz 1 GW) jėgainė: - užimamu plotu / tūriu būtų maždaug 2x mažesnė - įrengimo kaina apie 3x mažesnė - žaliavos (svoriu) reikėtų 4x mažiau - likutinės produkcijos (svoriu) liktų 4x mažiau Iš esmės torio jėgainėse vyksta labiau cheminiai procesai, o ne fizikiniai kaip urano-plutonio jėgainėse, todėl ir kontroliavimas, įranga ir t.t. yra paprastesni. pvz norint slopinti torio reakciją tereikia užpilti fluoro. tai nepalyginamai paprasčiau nei urano-plutonio reakcijos atveju. bet statydama torio reaktorių Lietuva nebegalėtų (teoriškai) turėti atominio ginklo :)

raimism, tame ir bėda - teoriškai. Praktiškai neaišku kur ir ko prireiks, ypač pirmosios statybos bus ženkliai brangesnės. Lietuvai ne išeitis investuoti į pilotinį projektą, nes nesėkmės atveju kaina per didelė.

Kaip anksčiau buvo pelytės su ratuku ir optinės. Ir tarsi kam daryt optinę, o jeigu nepavyks, o linija bus paleista ir kiek milijardų pinigų firma praras, jos pradžioje buvo ir brangesnės, o dabar visos optinės. Taip ir čia, matau, kad ta pati istorija gali būti, bijo suklysti ir naujovių, o kas bijo suklysti, tas pradeda daryt neįtikėtinas klaidas.

Straipsnių autorius (ir nekurie komentatoriai) užmiršo paminėti kelias "smulkias" problemėles: 1. Fluoro junginiai yra chemiškai agresyvūs, taigi reikalauja labai specialių (t.y. brangių) medžiagų vamzdynų konstrukcijose. 2. Staigaus sustabdymo atveju, skysti metalai arba druskos virsta... na kietu metalu. Įsivaizduokime didžiulio (radioaktyvaus!) įrenginio vamzdyną užpildytą sustingusiu metalu. Metalu, kurį reikia "atšildyti" mažiausiai iki 400C temperatūros. Taigi tokio reaktoriaus paleidimas po staigaus sustabdymo yra labai ir labai komplikuotas. 3. Radioaktyvaus skilimo produktų pašalinimas iš skysto metalo yra labai sudėtingas, tuo tarpu tradiciniuose reaktoriuose individualias senas kuro kasetes galima keisti ir nestabdant reaktoriaus. 4. Toris pats savaime neskyla, t.y. pats savaime nėra branduolinis kuras. Pirma jį reikia pavesti skylančiu U-233, kas gali pasirodyti ne taip paprasta kaip atrodo svajotojams.

Taip, fluoras labai agresyvus, aktyviausias elementas, bet ne jo junginiai. Čia kaip su valgomąja druska – natris labai aktyvus, reaguoja su vandeniu, dega anglies diokside ir taip toliau. Chloras – labai reaktyvios dujos, nuodingos, naudotos kaip cheminis ginklas. O natrio chloridas? Beriam į maistą pernelyg nesusimąstydami ir nesibaimindami. Žinoma, aukštoje temperatūroje reakcijos vyksta lengviau, bet netgi dabar naudojama išlydytų druskų technologija nesukelia problemų. Manau, keraminiai vamzdžiai būtų geras sprendimas. Dabartinių AE naudojamų vamzdžių senukuose irgi nenusipirksi. Jie turi atlaikyti didžiulį slėgį (70-100 atm) ir rūdoje, iš kurių jie gaminami, negali būti kobalto, o jį iškrapštyti nėra taip paprasta, kaip atrodo. Staigaus stabdymo atveju visa druska subėga į talpyklą ir atsižvelgiant į pateiktą 4 punktą, ramiai laukia geresnių laikų. Viskas, pavojus dingęs. Pirmiausia, naudojamas ne metalas, o druskų lydalas. Nupylei dalį, papildei nauja partija – palaikai pusiausvyrą. Radioaktyvaus skilimo produktų pašalinimas iš dabartinių reaktorių kasečių tikrai nėra paprastesnis, o turint galvoje, kad jų radioaktyvumas daug kartų didesnis, dar ir nesulyginamai pavojingesnis. Niekas ir nesako, kad toris – žemai kabantis vaisius. Tačiau kartą pradėjus reakciją, nieko papildomo nebereikia, urano ar plutonio „sėklos“ padaro savo darbą ir viskas, toliau reakcija vyksta pati.

Punktyras, jei viskas būtų taip paprasta - būtų nuostabu. Nemaišykit, jei toris bus toks tobulas sprendimas kaip visi nori - plosiu rankomis pirmoje eilėje, bet nesiruošiu eiti "all-in", tik dėl to, kad kažkas pasakė, kad geras dalykas. Pokeryje pastatęs 300 litų gali stumt viską, gyvenime deja įstūmęs viską, gali likti prie suskilusios geldos su visam. Beje, net jei Torio reaktoriai dar šį dešimtmetį pasiektų komercinį lygį, iki kol sudarytų bent 20% pasaulio tiekimo praeitų dar bent 20 metų. Kodėl? Na niekas nepuls jų iškart masiškai statyti - stebės kas vyksta. Net jei pultų pirkti, nebūtų pakankamai gamybinių pajėgumų. Net jei kas nors pagamintų pakankamai reaktorių, nebūtų pakankamai lėšų, kad staiga viską keisti. Ir net tada negalėsi pilnai poreikių patenkinti Toriu, būtent dėl to, kad gamina didelius energijos kiekius pastoviai ir tiesiog reikės tą pasiūlą balansuoti ir atitinkamai reikės keisti infrastruktūrą.

Suprantama, torio reaktoriai – ne garažiukų lygio technologijos. Tačiau akivaizdūs „įgimti“ pliusai – išteklių gausa (3-4 daugiau, nei urano), išteklių panaudojimo lygis, naudingumo koeficientas, taip sakant (keliasdešimt procentų, palyginus su 0,5-0,7 % urano atveju), sudėtingumas panaudoti ginklų gamybai, būtinybė reakciją palaikyti, o ne saugotis sprogimo – leidžia manyti, kad tai yra perspektyvu ir bus greičiau prieinama, nei termobranduoliniai reaktoriai. Torio reaktorių gamybai visos technologijos jau seniai yra, tuo tarpu termobranduolinė sintezė žengia nedrąsius pirmus žingsnius.Todėl manau, pereinamuoju laikotarpiu verčiau naudoti torio reaktorius, nei statyti naujus urano. Tada atkristų visi černofukišiminiai argumentai, ir netgi žalieji nelabai turėtų ką prikišti