Simuliatorius atskleidžia, ką jaučia skęstantys (Video)

Esu skendęs du kartus, vieną kartą jūroje kai buvo 4-5 metai ir ežere kai buvo ~7. Niekada vandens nebijojau ir nebijau, bet vienžo man buvo visiškai ne taip kaip šitame "simuliatoriuje". Jūroje. Pareinant iš jūros pataikiau ant duobės prie pat kranto, kadangi buvau vaikas to ir užteko pasinert, o efektas toks nieko nejutau tiesiog ėjau kaip ėjęs nors būtų užtekę pašokt ir įkvėpt oro, jokios baimės ar panašiai, čia tikriausiai suveikė smegenys su "raminamaisiais", esu skaitęs kažkur, kad smegenys mirties atveju užleidžia "raminamųjų" ar kažko tokio. O atgavau protą tiktai, kai buvau jau ištrauktas į krantą. Antrą kartą ežere, dar normaliai plaukioti nemokėjau ir ant nugaros nuplaukiau per toli, nepasiekiau dugno ir sumoje pradėjau panikuoti ir skęsti teta ištraukė ir norėjo paleisti toje vietoje jau buvo nebegilu, bet aš jos vis nepaleidau, o pasirodo abi kojos buvo sutrauktos ir kai pajutau jog nukritau ant kelių pasijutau labai keistai ir ištiesiau kojas, tikriausiai nebuvo mėšlungis, bet kažkoks išgąsčio efektas, nes jokių pastangų ištiest kojų nereikėjo. Šį kart baimės buvo, bet vėlgi daug smarkiau išsigąsti kai kažkas gali nutikti blogo, negu kai iš tikro nutinka.

Vienas dalykas pirmą kartą ''skendai'', jei galima taip pavadint, būdamas visiškai mažas ir garantuotai nelabai suvokdamas kas ir kaip. Kitu atveju vėlgi supanikavai, tačiau turbūt buvo tas saugumo jausmas, kad va teta kažkur netoli. Plius, kaip sakau, vaikai tuo ir nuostabūs yra, kad didelių baimių dar neturi, nes tiesiog pilnai nesuvokia galimų pasekmių, neturi patirties. Vat suaugęs, mąstantis žmogus iškarto suvokia kas gali nutikti. Čia žvelgiant į simuliatorių, skęsta jau metų turintis vyras, puikiai suvokiantis galimas pasekmes beribėje jūroje, todėl ta baimė n kartų didesnė, kai horizonte nematai nieko paguodžiančio.

Na nemanau, kad didelės reikšmės turėjo jog buvau vaikas. Šitoje situacijoje bendras pasaulio suvokimas nelabai turi reikšmės, nes tiesiog smegenys buvo "išjungtos". Esmėje jog jūroje skendimas buvo labai netikėtas ir tam laikui viskas buvo kaip filme, atsimenu bangas virš galvos, o aš einu kaip robotas į priekį visai neskubėdamas ir nieko nejausdamas

Visu pirma, tai simuliatorius klaidingas. Burlaivyje tu niekada nevaiksciosi be gelbejimo lemenes, nebent esi potencialus savizudis. Antra, ikritus i vandeni, NIEKADA neplaukti link laivo, nes tu jo nepavysi tikrai, o sunaudosiu savo brangia energija Trecia, batus nusimauti, tai turbut yra kvailiausia simuliatoriaus vieta... Nusimovus batus, jis kuno silumos atidavimo rodikli, padidinino keliais procentais, gal net kokiais 5%. Nes kiekvienas rubas, maike, kelnes, kepure, nesvarbu kad esi vandenyje, mazina silumos atidavima. Jei neduok dieve, jus ikrisite i vandeni ir esat be gelbejimo lemenes, stenkites buti kuo ramiau ir pluduriuoti ant nugaros, o jei esat su gelbejimo lemene, tai koja sulenkit ir prtraukit prie saves ir su rankom jas apkambinkit, kad kuo mazesnis kuno plotas liestusi su vandeniu

Dar ir kokios įtakos turėjo, nes ir aš būdamas vaikas karsčiausi visur kur tik aukštai ir be jokios baimės. O dabar, kai suvoki, kas gali nutikti ir pnš., tiesiog bijai ir iš to išlenda baimė aukščiui.

Aš nerašiau apie baimę "kas gali nutikti", o apie baimę skęstant, kurios visai nebuvo pirmuoju atveju, nes buvau tarsi pasyvus stebėtojas.

Prisimenu tik vieną, kaip jūroje teko gelbėti draugą, kuris nelabai dar mokėjo plaukti, nors buvom paaugliai (apie 18 m.), tuomet buvo vėjuota diena, ir jūroje buvo stiprios apatinės srovės, kurios traukė atgal į jūrą. Nuėjome tolokai nuo kranto, iki seklumos nesunkiai, o kai reikėjo grįžti prasidėjo problemos: plaukiant paviršiumi nesieki dugno ir srovė netaip smarkiai traukia, o draugelis nesugebėjo plaukti paviršiumi, tad nuėjus pusiaukelę jį pradėjo traukti atgal, pastovėt nėjo, bandžiau padėt - bet vos vos pavyko jį tempti paskui save, praradus visas savo jėgas, vos pavyko ištempti jį į seklesnę vietą. Tada buvo sunku, kai supratau kad jėgų nelieka, iki kranto dar koks 30 metrų, o aš dar paskui save turiu dar tokį patį svorį traukt kaip aš. Dauk laiko, dauk jėgų išnaudota, dauk vandens praryta - bet pavyko. Baimė viršijo viską, todėl atsirado jėgų grįžt į saugią vietą. Įsivaizduoju, jei taip vidurį jūros, o ne netoli nuo kranto reikėtų dar tampyt kažką.