Astronautai kosmose gali išaugti 3 % aukštesni. Tai reiškia, kad 183 cm ūgio astronautas gali paaugti 5 cm.

Toks augimo spurtas vyksta, nes mikrogravitacija leidžia suspaustiems tarpslanksteliniams stuburo diskams atsipalaiduoti ir išsipūsti – panašiai, kaip atpalaiduojant spyruoklę. Buvęs ūgis atsistato per keletą mėnesių, grįžus į Žemę.

Besvorėje aplinkoje raumenų atramai nereikia. Nebereikalingi astronautų raumenys praktiškai išsyk ima trauktis ir nykti .

Būtent todėl treniruotės TKS yra labai svarbios, kad astronautai išlaikytų raumenų masę, kurios prisireiks, grįžus į Žemę.

Paprastai po 2 valandas kasdien skiriama pratimams. Tai yra ir „svorių kilnojimas“, naudojant specialius pasipriešinimo įrenginius, kadangi mikrogravitacijoje svoriai nieko nesveria. Štai kokie retežiai naudojami pritūpimams:

YouTube/NASA

Didžiąją mūsų kūnų dalį sudaro skysčiai. Žemės gravitacija traukia šį skystį žemyn ir dalis jo susikaupia apatinėje kūno dalyje. Besvorėje erdvėje skystis tolygiau pasiskirsto visame kūne, tad astronautų veidai atrodo putlesni, nei paprastai, tuo tarpu kojos atrodo liesesnės.

Po keleto savaičių kūnas prisitaiko prie traukos pokyčio ir putlumas sumažėja.

Reguliariai nesimankštindami, astronautai per kiekvieną kosmose praleistą mėnesį gali prarasti apie 1 % savo kaulų tankio. Tai padidina kaulų lūžimo tikimybę grįžus į Žemę – panašiai, kaip osteoporoze sergantiems žmonėms.

Šio efekto sumažinimui itin svarbi mankšta ir gera mityba. Tai bus itin svarbu astronautams, kosmose praleisiantiems ištisus metus.

Tai išties kelia nerimą, bet nė vienas astronautas nepranešė apie rimtas regos problemas. NASA atlieka nuodugnesnį tyrimą.

Remiantis 2014 m. publikuotu tyrimu, gyvenimas kosmose gali slopinti astronautų imuninę sistemą.

„Tokie dalykai kaip radiacija, mikrobai, stresas, mikrogravitacija, pakitęs miego ciklas ir izoliacija gali paveikti įgulos narių imunines sistemas,“ sakė tyrimui vadovavęs Brianas Crucianas, NASA biologinių tyrimų ir imunologijos ekspertas. „Jei tokia situacija tęstųsi ilgiau, tolimo kosmoso sąlygomis, astronautams tyrinėtojams gali išaugti infekcijos, hiperjautrumo ar autoimuninių problemų rizika.“

Tai reiškia, kad metus kosmose planuojantiems praleisti astronautams kyla didesnė susirgimo rizika.

Tyrimas parodė, kad prislopinta astronautų imuninė sistema taip pat gali reikšti, kad tokie seni, latentiniai virusai, kaip, pavyzdžiui, vėjaraupių, gali atgyti, nors iki šiol kosmose gyvenusiems astronautams simptomai nepasireiškė.

Kai kurios iš astronautų surinktos imuninės sistemos ląstelės buvo pernelyg agresyvios, o ne prislopintos, ir tai gali paaiškinti, kodėl kai kuriems astronautams pasireiškia bėrimas ir kitos alerginės reakcijos.

Astronautai kasnakt turi įsitvirtinti miegmaišiuose. Užmigus, mikrogravitacijoje jų galvos linksta į priekį, o rankos kyla į viršų.

Prie tokios keistos pozicijos sunku priprasti.

„Kartais atsikeli ryte ir matai priešais akis pakibusią ranką ir galvoji, „Ei! Kas čia dabar?” kol supranti, kad ji tavo,“ pasakojo astronautė Marsha Ivins.

Bet yra daug kitų trukdžių, neleidžiančių gerai išsimiegoti kosmose. Kosminę stotį gali nušviesti šviesos žybsniai kaskart, kai ją kerta kosminių spindulių žybsniai.

Dabar astronautai turi individualias miegojimo kameras, padedančias prislopinti dalį šios šviesos. Tačiau, nepaisant to, tyrimai parodė, kad dauguma astronautų miega tik maždaug šešias valandas, nors pagal jų darbotvarkę, reikėtų miegoti aštuonias su puse..

6 mėnesius praleidus mikrogravitacijoje, sugrįžti Žemėn nelengva. Būdami kosmose, astronautai praranda viršaus ir apačios pojūtį, nes vestibiuliarinis aparatas nesvarumo būklėje negali atskirti lubų nuo grindų.

Galiausiai kūnas vėl susitvarko, bet iš pradžių astronautų eisena būna netvirta.

Kosmose pasikeičia slėgis, todėl pasikeičia skysčių išsidėstymas kūne. Astronautų veidus putlinantis poveikis taip pat ir juos ir užkemša.

„Tai tas pats, kas peršalus ar sergant alergija,“ sakė astronautas ir fizikas Scottas Parazynski'is. „Paburkusi nosis pablogina uoslę ir kartu – skonį.“

Daug astronautų pranešė, kad skoniai mikrogravitacijoje daug blankesni, todėl jie trokšta maisto su daug prieskonių, kurie pagyvintų atbukusį skonį. Maistas ir gėrimai, kurių skonio pasireiškimui reikia kvapo, pavyzdžiui, kava, kosmose nuvilia.

TKS astronautai yra kitame pasaulyje tikrąja to žodžio prasme, toli nuo bet ko artimo, ir jie negali susikrauti daiktų ir iškeliauti kada tinkami.

Astronautų psichologija nuodugniai tiriama dar net prieš pradedant treniruotes skridimui į kosmosą. Tačiau izoliacijos ir atskirumo pojūčiai kelia didelę riziką. Sujunkite juos su miego trūkumu, gravitacijos nebuvimu, atbukusiais pojūčiais, ir galite pradėti įsivaizduoti ilgalaikių kosminių skrydžių psichologinę naštą.

Daugelis astronautų apibūdino tai kaip sunkiausią dalyką.

Tinkamų maisto medžiagų trūkumas gali apsunkinti beveik visus aukščiau išvardintus simptomus.

Kadangi astronautai negauna tiesioginės Saulės šviesos, jiems rūpestį kelia vitaminas D, ir jo trūkumas gali lengvai išsivystyti, pabrėžia Sara Zwart, NASA vyr. mokslininkė, tirianti maitinimosi poveikį ilguose skrydžiuose.

O būtent, kosmose daug stipresnis oksidacinis stresas, tad astronautams reikia daug antioksidantų, sakė Zwart. Skrendant kosmose, taip pat keičiasi geležies metabolizmas. Astronautų geležies lygis būna aukštesnis, nes sumažėja jų raudonųjų kraujo kūnelių masė.

Astronautai kiekvieną savaitę seka savo gaunamą maistą, kad užtikrintų tinkamą maisto medžiagų lygį. Geležies lygis paprastai susinormalizuoja po kelių mėnesių Žemėje.

Kosminė radiacija nesuteikia supergalių, kaip “Fantastiškame ketverte“. Ji gali sudraskyti DNR, o tokie pažeidimai gali sukelti vėžį, kataraktą, ar kitas ligas.

Žemės atmosfera veikia kaip skydas, saugantis nuo 99 % kosminės radiacijos, bet kosmose astronautai tokios apsaugos neturi. Europos kosmoso agentūros vertinimais, radiacijos grėsmė išauga maždaug 30 kartų.

Būdami TKS, astronautai nešioja dozimetrus, matuojančius gaunamos radiacijos kiekį. Jų, kaip astronautų, karjeros apribotos apšvitinimo lygiu.

Mokslininkai daug ko nežino, kas nutiks po 6 nepertraukiamo buvimo kosmose mėnesių. Kai kurie poveikiai gali likti tokie patys, kai kurie sustiprėti, ar net galime išvysti naujų. NASA'os metų trukmės misija bus gyvybiškai svarbi ilgų pilotuojamų misijų į Mėnulį ar Marsą keliamą riziką.

Kaip bebūtų, visa tai daug geriau, nei atsidūrus kosminės stoties išorėje be skafandro, kur mokslininkų vertinimu turėtumėte dvi minutes iki mirties.

Kelly Dickerson

Komentarai (0)