Senos ir naujos technologijos. Koks skambus, bet tuo pačiu jau banalus žodis, tačiau be technologijų niekur, jos net ir tualete. Pirmą kartą patekęs į technologijų prikaišiotą tualetą vakaruose, atvirai pasakius, pasimečiau.

Važinėdamas po plačiąją tėvynę, trasoje ant medinės skylės tupėdavau, o įmonių atitinkamose vietose, virš galvos ant surūdijusio vamzdžio grėsmingai styrodavo bakelis ir kabėdavo solidi grandinė. Viskas paprasta – pirstelėjai, timptelėjai, suriaumojo kaip krioklys ir bėgi lauk, kad patį su viskuo nenuneštų. O vakarietiškame… Tik akinančio baltumo puodukas ir baltoje sienoje visą procesą stebinti juoda akis. Net nejauku. Porą kartų kilstelėjau, vėl prisėdau. Tyla. Tik kai visai atsistojęs atsisukau į akį, ji iš karto sureagavo ir išskyrė porciją vandens. Tikriausiai patikau. Sužavėtas tokio stebuklo, kelias akimirkas palaukiau tikėdamasis, kad išlįs kokia ranka ir nuvalys, bet labai gaila, tą vietą, high tech, dar negreitai pasieks.

Dar didesnę kiaulę pakišo dušas. Nusipirkęs pas vietinį, prie įėjimo sėdintį inžinierių žetoną, įmečiau į stebuklingą dėžutę ir ramiai prausiausi. Kai šalyje, kurioje šlovinamos kūjo ir pjautuvo technologijos dingsta vanduo – nieko nuostabaus, bet čia gi kita sistema. Čia vanduo neturi teisės dingti. Pakrapštęs, pastuksenęs, bet negavęs, prisidengiau vyriškumą ir muiluotas nuėjau pas inžinierių. Tas paaiškino, kad viskam yra saikas ir liepė nusipirkti dar vieną žetoną. Jis nekaltas, kad taip sureguliuota automatika ir mano gabaritams nuplauti nepakanka vieno žetono garantuojamo laiko. Kitus kartus prausdavausi operatyviai.

Tačiau šitos bėdos nebaisios, galima ir be tų poniškų išmislų išgyventi, bet kai tos naujovės pradeda krėsti šposus su rimta technika, tada, kaip pasakytų žemaičiai – menki jouka.

Vaaaa, pamenu, kaip anais laikais, kai karaliavo MAZ-ai ir KAMAZ-ai, nebuvo jokių problemų. Penki laidai, trys vamzdeliai ir ratai. Važiavome, patys tvarkėme, o ko nesugebėdavome – bet kuriame plačiosios tėvynės užkampyje už butelį sutvarkydavo. Žiemą jei kuris galas užšaldavo, drąsiai fakelu lyg kiaulę pasvilindavome ir pirmyn.

KAMAZ–ams pastoviai stabdžių sistema užšaldavo, nes jai skirtą spiritą žmonės išgerdavo. Teko daug KAMAZ-u važinėti ir to spirito bandyti. Mašina nelabai gera, bet stabdžių spiritas geras. Tiesa, atsirūgus truputį atsiduodavo guma, bet sumaišius tech. spiritą su amerikietiška tech. coca cola, gaudavosi puikus techno gėrimas, primenantis brendį – paklausiausias šaltkalvių gėrimas.

Kartą, vienoje Rusijos firmoje krovikas vienu mauku išgėręs puodą to techno gėrimo, iš laimės viduryje sandėlio nukrito. Buvo žmogus, atvažiavo pabaltijietis – nebeliko žmogaus, tarė sandėlio vedėjas ir liepė pačiam pasikrauti krovinį. Nuo tada vaišindavau tik atlikus darbą. Greitai valdžia perprato, kur tas skystis naudojamas, kodėl KAMAZ-ams stabdžiai užšąla ir pakeitė jį į denatūratą. Tą melsvą gėrimą retai kas bandydavo, bet buvo stipruolių ir pastarąjį gėrusių. Kiek pamenu, vienam labai liūdnai baigėsi tie bandymai.

Bet tais, anais laikais, mašinos buvo paprastos, gyventi trasoje buvo lengva ir linksma. Kai atsirado naujausių technologijų prikaišiotos vakarietiškos mašinos, prasidėjo vargai visiems. Mašinos nenaujos, servizų nėra, o vietiniai šaltagalviai, (šaltkalvius taip vadindavome) niekingai jas nužvelgę, apeidavo ratu.

Įsigijo mūsų įmonė porą nenaujų Mersedesų. Gražūs, mėlyni – kaip MAZ-ai, tik pavarų dėžės pusiau automatinės ir ištisas gyvatynas laidų, vamzdelių, tarp kurių net velnias sprandą nusisuks. Kol važiavo, visi džiaugėsi, kai sustojo dėl pavarų dėžės gedimo, valdžią šokas ištiko. Vilniuje servizas tik įsikūręs ir nepatikimas, o Vakarai pasiūlė naują dėžę, kurios kaina dar labiau išmušė iš pusiausvyros įmonės vadovus. Nusprendė patys ardyti. Supuolė su laužtuvais, plaktukais, net suvirinimo aparatą atsitempė. Juo tada ne tik virino, bet ir visas metalines dalis pjaustė. Padaužė, pakaitino, kažką nupjovė, išardė, rado kažkokį dantratį ne vietoje stovintį, kažką pritaikė, kažką patvarkė ir surinko. Iš šešiolikos pavarų liko tik dvi. Viena – pirmyn, viena – atgal ir tai įjungiama tik rankiniu būdu. Nutempė į Vilnių. Kaip tik tuo metu buvo atvykęs vokietis. Prijungęs kompiuterį jis ilgai suraukęs kaktą žiūrėjo į savo dėžutę, po to per vertėją paklausė, kas taip pasityčiojo iš Vokietijos simbolio. Mūsiškiai, nuleidę galvas, kukliai tylėjo.

Gerai, kad viskas vyko Lietuvoje. Keltu perkėlė į Kylio uostą ir mašina pati nurėpliojo iki vakarietiškas technologijas išmanančių meistrų. Tie, daug galvos nesukę, įstatė naują pavarų dėžę ir grąžino atgal. Po daugiau nei mėnesio prastovos Mersedesas vėl išvažiavo į trasą, o įmonės vadovai įsitikino, kad šykštuolis visada moka brangiau.

Man taip pat pasisekė gauti Mersedesą. Geresnį, gražesnį, nes baltą! Nespėjęs jo gerai pažinti, iškeliavau anapus Uralo kalnų. Oi, gera mašina buvo. Greičio ribotuvas buvo atjungtas, tai įsibėgėjus spidometras atsiremdavo į dugną – 125, o realiai lėkė gal ir daugiau. Rusijoje milicija, nepatikėjusi greičio matuoklio parodymais, net nestabdydavo. Tik kai pralėkus nuskrisdavo jų kepurės, pranešdavo kitam postui. Nežinau kaip dabar, bet tais laikais be įvairių blogybių ta šalis turėjo vieną didelį pliusą. Susimokėjai ir važiuok kaip tau reikia ir kur reikia, todėl tose trasose jausdavomės laisvai. Svarbu žinoti kiek kam sumokėti ir žalia šviesa užsidegdavo net muitinėse.

Tą kartą žalia šviesa degė ir nakties apgaubtoje nuošalioje gyvenvietėje. Gyventojai ramiai miegojo, tik nelabasis kaip visada nemiegojo. Duobę vandeniu užliejo ir įrengė pasalą. Taip smagiai trinktelėjau, kad variklis ir šviesos užgeso, o gretimuose namuose šviesos įsijungė.

– Dar vienas nevietinis pakliuvo, – riktelėjo mieguistas balsas per langą.

– Aaa, tai gi čia labusas, (Rusijoje taip vadina lietuvius. Nuo žodžio „labas“.) – paantrino kitas kaimynas, pašvietęs žibintu į numerius.

– Reikia Kuzmą žadinti, – kažkas žvaliai riktelėjo iš tamsos.

– Tegu pasėdi smarkuolis pelkėje. Kuzma išsiblaivys, pats ateis – griežtai tarė moteris ir šviesos languose užgeso.

Laikai neramūs, regionas pilnas įvairaus plauko vietinių razbaininkų, vertingas krovinys, nemaža suma grynųjų pinigų ir neaiškus tipas Kuzma. Jouka menki. Kadangi nerūkiau, tai iš streso pradėjau graužti dešrą. O kas beliko daryti? Stoviu naktį viduryje Rusijos, didelėje pelkėje. Kelias ir gyvenvietė buvo nuošalėje, tai ir judėjimo nebuvo didelio. Viena kita pravažiuojanti mašina net nestabtelėdavo. Žinojo apie spąstus ir jau iš toli apvažiuodavo juos kitu kelio pakraščiu.

MAZ-ui ar KAMAZ-ui ir tamsoje žinotum kurį galą krapštyti. O šitam gražuoliui Mersedesui kur baksnoti? Žinojau kur lova, šaldytuvas, saugikliai ir ratai. Net guminių batų neturėjau, kad apeičiau mašiną, todėl sėdėjau kabinoje, griaužiau dešrą ir laukiau Kuzmos.

Prašvitus, pradėjo rinktis vietiniai specialistai ir dalinti savo patarimus. Pagrindinė išvada – reikia ieškoti masės, bet pirma reikia sulaukti Kuzmos.

Nelaukiau to paslaptingo Kuzmos. Už kelis dolerius berniūkščiai atnešė guminius batus ir pagaliau gavau galimybę išlipti. Pirmiausia apžiūrėjau priekabą, mašiną, o tik tada pradėjau ieškoti masės. Gal dabar ir juokinga, bet tada juoktis nesinorėjo, nežiūrint linksmai mane kalbinusių vietinių gražuolių. Rusaitės labai vertino pabaltijiečius, nes jie džentelmeniški ir saugumo sumetimais visada pro duris pirma jas praleisdavo. Nepasiduodamas provokacijoms, braidžiau apie mašiną ir kaip avinas į naujus vartus žiūrėjau kas gyvena po pakeltu kapotu. Nieko pažįstamo ten nepamačiau, bet mersas ir Rusijos pelkėje – mersas. Patampiau laidus, paspardžiau ratus, pajunginėjau masę, pakeičiau porą saugiklių ir dar prieš pasirodant Kuzmai mašina atsigavo. Sužibo žibintai, užsivedė variklis ir pratęsiau kelionę. Važiuojant atgal vėl nuo stipresnių trinktelėjimų variklis buvo keletą kartų užgesęs, bet palaukus porą minučių, užsivesdavo ir laimingai pasiekiau namus. Grįžus apie jokius servisus negalėjo būti nė kalbos. į padangas oro ir vėl išvarė į reisą. Giliau landžioti nedrįso.

Grįžtant iš Vokietijos, Lenkijos keliuose prasidėjo tikras vakarietiškų technologijų šou. Per duobę stuktelėjus užgesdavo variklis, bet išjungus degimą ir palaukus porą trejetą minučių, vėl užsivesdavo. Toliau dar gražiau. Užgesdavo įjungus artimas šviesas. Buvo žiema, oras bjaurus, tai važiavau įsijungęs arba gabaritus arba tolimas, o kartais, užgesus varikliui, sustodavau ir viduryje miestelio. Valdžia įsakė važiuoti, kol nors truputį važiuoja. Vykdžiau įsakymą, nepasidaviau ir vargais negalais pasiekiau įmonę.

Grįžęs aš į gastronomą (tradicija), o elektrikai prie mašinos. Kaip ir aną kartą, tampė visus laidus visuose galuose, kol iš po skydelio pasipylė kibirkštys ir viskas užgeso.

– Va čia tai mūsiškai, – suriko elektrikai ir, iššokę iš kabinos, keletą minučių laukė rimtos ugnies. Neužsidegė. Problema buvo paprasta. Prasitrynė keli laidai. Pamenu vienas storas raudonas ir keli plonesni. Mums įprastų mašinų variklius užgesindavome mechaniškai, o čia elektrikas žinovo balsu paaiškino:

– Vienas laidas tame gyvatyne – variklio užgesinimui. Jis susilietęs su kitais pratrintais, gaudavo impulsą ir užgesindavo variklį, – išgėrė jam skirtą kvortą, iškėlė pirštą į viršų ir pridūrė, – elektronika, tegu eina ji na…., – riebiai nusikeikė ir nukulniavo į sandėlį.

Atsinešė porą metrų rusiškų laidų, ritinėlį mėlynos izoliacijos ir vakarietiškos technologijos buvo įveiktos. Nereikėjo nė Kuzmos.

Dar šešis metus vagojau kelius nuo Uralo iki Pirėnų gražuoliu Mersedesu 1733 be didesnių problemų, bet… Kad ir kokios tos vakarietiškos technologijos aukštos, be rusiško kūjo ir mėlynos izoliacijos ir šiais laikais jos neišsiverčia. To patvirtinimas mano naujoje Volvo esantis ir kūjis, ir izoliacija, tik Kuzmos betrūksta.

P. S. Gal skaitytojai pasidalins savo prisiminimais, kai jiems sekėsi pereiti nuo kūjo-pjautuvo technologijų, prie High Tech.

Komentarai (1)