Nors dar tik pirma valanda dienos, Saško jau buvo švelniai įkaušęs. Sutikau jį besikapstantį savo darže gyvenvietėje, vadinamoje Luhanske, Ukrainos rytuose. Nuo čia iki fronto linijos – vos du kilometrai. Gyvenvietė apsupta karių, jos prieigose įrengti patikros postai, laukai užminuoti, netoliese įrengtos minosvaidžių pozicijos, o kaimelio gatvėse ir kiemuose kartais sprogsta atskrieję sviediniai. Tačiau civiliai iš čia nesitraukia, o stengiasi toliau gyventi savo įprastą gyvenimą.

„Na pasakykite jūs man, už ką mums visą tai? Aš paprastas darbininkas, turėjau traktorių, va ten keli hektarai mano lauko... Bet kas iš to, jei viskas užminuota, o traktorių skeveldros suvarpė...“ – emocingai rusų-ukrainiečių kalbų mišiniu beria Saško.

Iš pradžių pasakoti apie savo gyvenimą greta fronto linijos vyras nenorėjo. Tačiau vėliau persigalvojo ir jau netrukus vedžioja po kiemą rodydamas, kiek žalos jo ūkiui pridarė visai greta vykstantys koviniai veiksmai.

Luhanskė įsikūrusi prie kelio Slovjanskas–Debalcevė. Pirmąjį miestą šiuo metu kontroliuoja Ukrainos vyriausybė. Tuo tarpu Debalcevė nuo metų pradžios yra separatistų pusėje. Sausį ir vasarį dėl Debalcevės vyko ypač aršūs susirėmimai, pareikalavę daugybės aukų. Būtent tada ir nusistovėjo fronto linija, šiuo metu besidriekianti greta Luhanskės.

Reikia važiuoti pro patikros postus

Pasiekti Luhanskę nėra labai paprasta. Kažkada buvęs asfaltuotas kelias šiuo metu yra sutrintas tankų vikšrų ir virtęs tiesiog prastu duobėtu žvyrkeliu. Pakeliui į akis krenta pamuštas ir sudegęs tankas, sušaudyta karinė technika, įrenginėjamos kariškių pozicijos, po laukus besiraitantys apkasai. Kuo arčiau Luhanskės, tuo labiau jaučiamas karo dvelksmas.

„Tiesiai – separatistų pozicijos, tuo keliu pasieksite Debalcevę, bet ten irgi „separai“. O štai šituo galite išvažiuoti į normalų pasaulį. Patys ir spręskite, kur važiuosite, tik greičiau“, – viename iš patikros punktų visai greta fronto linijos ranka į skirtingas pasaulio šalis rodo čia budintis Ukrainos karys.

Jis leidžia suprasti, kad jam visiškai vienodai, kur pasuks neaiškių užsieniečių grupelė. Nei kas jie, nei kur važiuoja, kariui neįdomu. Svarbu, kad jie tik greičiau paliktų jo atsakomybėje esantį postą. Iš čia jau galima įžvelgti ir separatistų pozicijas.

Pakeliui į Luhanskę tenka įveikti ne vieną Ukrainos kariškių patikros punktą, kur tikrinami dokumentai, vežami kroviniai. Negali nepastebėti, kaip skiriasi čia budinčių karių išvaizda ir amunicija. Greta fronto linijos sutinkami vyrai vilki skirtingo pavyzdžio ir net skirtingų šalių kariuomenės menančias uniformas, galvos aprištos skarelėmis, skruostai apšepę, akys pavargusios. Tai kariai, jau ne vieną savaitę, o gal ir mėnesį, gyvenantys apkasuose. Šalmai jiems reikalingi tik prasidėjus apšaudymui.

Tačiau grįžtant į užnugarį, karių išvaizda pamažu keičiasi. Paskutiniame poste, maždaug 50 km nuo fronto linijos, dokumentus ir automobilius tikrina tarsi iš vadovėlio nužengę ginkluoti kareiviai – visi idealiai nusiskutę, uniformos švarios ir išlygintos, lyg ką tik pasiūtos, ant galvų tvirtai užveržti šalmai, vyrai aprūpinti net taktiniais akiniais. O ir klausimų šie užduoda daugiau.

Kareivių bijo

Luhanskės gatvėse irgi galima sutikti karių. Dar sovietų laikus menančiais sunkvežimiais jie atburzgia į kaimelyje veikiančias kelias parduotuves, tai viena, tai kita gatve atkišę galingo kulkosvaidžio vamzdžius prariaumoja šarvuotos pėstininkų kovos mašinos su „Kalašnikov“ automatais ginkluotais kareiviais ant ant viršaus, greta kaimo pakraštyje įrengto dar vieno patikros posto sukiojasi šarvuotis.

Tačiau patys kaimelio gyventojai sako per daug nesibičiuliaujantys su kareiviais: „O ką su jais kalbėti? Jie ginkluoti, geriau toliau nuo jų. Gali pykštelėti ir viskas“, – sako tvarkyti kapinių, kur palaidoti vyras ir mama, dviračiu važiuojanti pagyvenusi moteris.

Panašiai kalba ir kiti kaimelio gyventojai. Jie sako, kad vis dar prisimena, kaip du jauni kareiviai ne taip seniai sušaudė jų kaimynes – 78 metų moterį ir jos 45 metų dukrą. Kad tai ne kaimo bobučių pasakos, buvo patvirtinta ir oficialiai. Po šio incidento suimti du eiliniai kareiviai (23 m. ir 25 m.), tarnavę Luhanskės pakraštyje.

Prokuratūra skelbia, kad abu prisipažįsta birželio 15 d. įsibrovę į moterų namus ir iš arti į galvas jas nušovę. Esą moteris kareiviai įtarė separatizmu.

Arti žemę yra pavojinga

„Mūsų gyvenvietė – ne tokia jau ir maža. Jai priskirti ir šeši aplinkiniai kaimai. Sausio 1 d. čia buvo registruoti 2 tūkst. 863 gyventojai. Prasidėjus kovos veiksmams iš namų išvažiavo labai daug žmonių. Bet dabar jau visi po truputį grįžta. Grįžta į namus, grįžta ten, kur jų žemė... Kas mūsų kur laukia? Visi grįžta“, – sako Luhanskės seniūnė Hana Neledva.

Iki karo kaimelio gyventojai dirbo netoliese esančiose elektrinėse, daug kas ūkininkavo. Tačiau dabar žemės ūkio darbus dirbti pasidarė pavojinga: „Juk visai čia pat – fronto linija. Ten minų gali būti. Mūsų rajone yra buvę atvejų, kai leido dirbti laukuose. Traktoristas išvažiavo ir susprogo. Buvo tokių atvejų. Šiandien pas mus tylu, vakar irgi tylu buvo, o užvakar – triukšminga. Apšaudymų pasitaiko ir nemažai.

Kaip kokia diena. Gyvenvietėje daug sugriovimų, buvo sužeistų. Birželį buvo sužeistas 9 metų vaikas. Jis su broliuku slėpėsi rūsyje. Kai apšaudymas baigėsi, vaikas pradėjo keltis. Tuo metu atskriejusi kulka pataikė į duris ir rikošetu tiesiai jam į galvą. Vaiką Charkove operavo, jis išgyveno“, – pasakoja seniūnė.

Ji parodo moterį, kuri jau nuo sausio 20 d. negali grįžti namo, nes beveik per jos kiemą eina fronto linija, ten įsitvirtinę kareiviai.

„Viskas išgriauta, subombarduota. Ten kiekvieną dieną minos skraido, – braukdama ašaras ir sunkiai rinkdama žodžius pasakoja moteris, nepanorusi sakyti savo vardo. – O kam tas vardas? Jis jau nieko nereiškia.

Aš ten pragyvenau 36 metus, o dabar negaliu grįžti. Buvo ūkis, daržas, sodas... Dabar ten viskas minomis nusėta. Gyvenu tai šen, tai ten, gaunu tūkstantį grivinų (apie 42 eurus) pensijos ir kartais humanitarinę pagalbą. Sunku, labai sunku. Ir kada tai baigsis, niekas nežino“.

Jau ruošiasi žiemai

Pabendrauti su žurnalistais prie seniūnijos atėjusios kaimo moterys sako, kad dažnu atveju jos jau nujaučia, kada gali prasidėti minosvaidžių minų lietus.

„Netoli kaimo įrengtos Ukrainos armijos pozicijos. Kai iš ten pasigirsta šaudymas, mes žinome, kad reikia slėptis. Nes tuoj minos skries ir iš kitos pusės“, – patirtimi dalinasi moterys.

Per apšaudymus vietos gyventojai slepiasi rūsiuose. Vasarą esą būna lengviau. Tačiau žiemą rūsiuose šalta, o ir namuose nelabai pasišildysi, kai aplinkui krenta artilerijos sviediniai. Todėl miegoti žmonės eidavo net su pirštinėmis.

„Praėjusi žiema dar nebuvo labai šalta. Tačiau niekas nežino, kokia bus ateinanti. Jau dabar ruošiamės jai, rūpinamės malkomis. Anglis mums per brangi, mes jos neįperkame. Tamsoje pas mus irgi niekur nepavaikščiosi. Apšvietimas čia išjungtas, nei prožektoriuko, nei cigaretės negalima prisidegti tamsoje, nes tai pavojinga – galima prišaukti apšaudymą. Galvojame, kad žiemą reikės jungtis po kelias šeimas ir kartu pas kažką naktis leisti. Taip bus ir šilčiau, ir drąsiau“, – apie būsimą žiemą jau svarsto Luhanskės gyventojos.

Sprogusi mina suniokojo kiemą

Tuo tarpu sprogimų nuniokotą savo kiemą rodantis Saško apie žiemą sako dar negalvojantis. Išdaužytus namo langus užsikalęs lentomis, vyras labiausiai piktinasi dėl skeveldromis suvarpytos technikos.

„Kas man nuostolius kompensuos? Iš ko pareikalauti? Ką aš kam blogo padariau? Žinočiau, kas taip... Aš jam...“ – įsikarščiavęs nedideliu kūju ore pradeda mojuoti Saško.

Jo žmona tik moja ranka – ką ten tie nuostoliai... Taip, kieme stovintis automobilis „Lada“ buvo ką tik po kapitalinio variklio remonto, o dabar jis kiauras kaip rėtis. Čia pat metalo laužo krūva virtusi ir nedidelė neįgaliojo mašinėlė, kurią šeimininkas meiliai pavadina tai limuzinu, tai kabrioletu. Bet tai niekis, palyginus su tuo, kaip vienas apšaudymas galėjo baigtis pačiam Saško.

„Jis štai čia sėdėjo ir rūkė, – rodo į duobę kiemo kampe moteris. – Išgirdau švilpiant minas ir pakviečiau jį kartu slėptis. O po kelių sekundžių ten, kur jis sėdėjo, trenkė sviedinys“.

Sprogimas į šipulius suskaldė obelų kamienus, išgriovė tvorą, išvertė pašiūrės kampą. Tačiau tuo pačiu pašiūrė apsaugojo namą. Nuo sprogimo bangos tik išbyrėjo stiklai, o pastatas liko sveikas.

„Buvo karvė, laukus dirbti galėjau. O dabar... Net jei traktorius ir būtų sveikas, vis tiek negalėčiau su juo niekur važiuoti. Laukuose – minos“, – guodžiasi Saško ir žmonai liepia pavaišinti svečius naminiu pienu, o vėliau kviečia išlenkti po taurelę naminukės.

Išgirdęs neigiamą atsakymą dėl naminukės, vyras net įsižeidžia: „Čia viską banditai, tikri banditai, suorganizavo. Reikia išgerti, kaip kitaip...“

Karas visus išvargino

Ne visi Luhanskės gyventojai sutinka bendrauti su atvykėliais. Ir tai suprantama. Kaimo prieigose kartais pasirodo nedidelės separatistų žvalgybinės diversinės grupelės. Praėjusią savaitę vieną tokią ukrainiečių kariai išvijo atidengę lengvųjų ginklų ugnį.

Pastaruoju metu į Luhanskę užsuka ir tarptautinių nevyriausybinių organizacijų atstovai, teikiantys pagalbą nuo karo veiksmų nukentėjusiems civiliams. Kaimelio gyventojai sako esantys jiems dėkingi ir prašo perduoti organizacijos „Gydytojai be sienų“ atstovams, kad šie yra ypač laukiami, nes gyvenvietėje daug senų ligotų žmonių, o ambulatorija dėl apšaudymų buvo evakuota.

Luhanskės seniūnė H. Neledva sako, kad greta fronto linijos gyvenantys žmonės už viską labiausiai nori taikos. Karas visus jau išvargino: „Čia vis šaudo. O kas šaudo, kodėl ir į ką, mes dažniausiai nežinome. Bėgame slėptis, kai tik prasideda šaudymai. Greičiau jau viskas baigtųsi...“ – atsisveikina kapinių tvarkyti dviračiu važiuojanti moteris.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Andrius Vaitkevičius

Komentarai (0)