Tvarka Rusijos kariuomenėje šokiruoja: vado sumuštas šauktinis sušaudė tarnybos draugus

. Tai geriau apsižvalgyk ir pasižiūrėk ar paties aplinkoje nėra ko paklausti "ar viskas tikrai gerai su tavim?" ir gal padarysi tikrą žygdarbį. Aš pasistengsiu padaryti tą patį.

Ahuj*enas pasiekimas gyvenime.

Aha, nepakaltinamas ir dar žudikas, o išleido į laisvę? Niemand ką tik rašė: „Sakyčiau esant sistemingo smurto ir priežiūros institucijų neveiksnumo įrodymų toks asmuo laisvės atėmimo bausmės negautų.“ Mano pateiktas pavyzdys tai puikiai iliustruoja. Žinoma, SSRS smogikai tikrai negalėjo pripažinti, kad jų sistema supuvusi, tai paskelbė nepakaltinamu. Ir taip buvo padaryta valstybėje, kurioje buvo ganėtinai paprasta tą kareivį tiesiog nužudyti.

Padesiu suvokti mano sarkastiska isvada, kurios tu akivaizdziai nesugebejai interpretuoti: "Ahuj*enas pasiekimas gyvenime." - tai reikstu, kad gyvenime, liko tik baime del savo gyvybes ir savigrauza. Tai vadinama egzistavimu, nebe gyvenimu. Ir faktas tai, kaip raso straipsnyje, kad viena diena gali ateiti taves uz tokius zygdarbius. Tokie dalykai pabaigos neturi, kad ir kokiame iliuziju pasaulyje gyventum. Nera cia kovos tarp gerio ir blogio. Nera laimingos pabaigos. Tik nesibaigianti agonija uz tai ka padarei ir uz tai kas gali nutikti. - karininko "zygdarbis" pasibaige savizudybe. (kas pasikeite?) - kito karininko "zygdarbis" pasibaige nepakaltinamumu ir baime likusi gyvenima. Ir tas panasus ivykis, kuri iskasei per bemiege nakti, 1987 metais neisprende diedovscinos problemos ir svieziai nutikes ivykis vis tiek neispres problemos. Taigi, tavo surastas straipsnis pats sneka uz save - diedovscinos problema masinemis zudynemis - Beja, ar tau nelaikas grizti i klase ar klausytis paskaitos?

Visuotiškai ar ne, bet bent jau lokaliai išsispręs.

Nepakaltinamumas yra būsena nusikaltimo padarymo metu, kada nesugebama suvokti savo veiksmų. Tai bendru atveju nereiškia, kad žmogus yra psichinis ligonis ar šiaip pavojingas visuomenei. Jokių pasekmių tolimesniam gyvenimui tas nesukelia. Apie nepakaltinamumą ir gydymo būtinumą sprendžia psichiatrai. Šiuo atveju visai įmanoma, kad dėl nuolatinių patyčių "stogas nučiuožė", bet kadangi toliau jis nėra pavojingas visuomenei - paleido.

Man, asmeniskai, nei savizudybe, nei likes gyvenimas baimeje, nera sekmingo gyvenimo pavyzdys. Gal ir atsiras, vienas kitas lokaliai sekmingai isprestas konfliktas, tokiu ziauriu budu, bet as tam nepritarsiu niekados. Taigi, vienaip ar kitaip, turim sutikti, kad tikroji beda slypi daug giliau, nei ta kuria, cia daug kas bando piesti.

Visos patyčios mano klasėje baigėsi tik davus į snukį, o ne kažkokiais argumentais ar kiekvieną kartą puolant mokytojai po skvernu. Tai vienas iš tų mokyklinių prisiminimų, kuris nesukelia agonijos. Galiu patikinti, kad nuo patyčių laikų mane iki šiol graužia gėda, kad nepadariau visko, ką galėjau padaryti. Ir tai tik vaikų žaidimai. Iš sovietinės armijos, kaip ir Lukiškių kalėjimo, nei vienas neišėjo laimėtoju. Pvz., daugelis mano pažįstamų ją išėjusių vyrų (kurių bent pusė yra klinikiniai alkoholikai) iki šiol prisigėrę kliedi apie tai, kas su jais ten buvo daroma. Savo vaikus jie augina analogiškai.

Tik davimas i snuki nera tolygu nuzudyti zmogu. Kas absoliuciai pakeistu diskusijos pobudi ir viska apie ka snekam. Taciau, galiu pasakyti, kad ir pats pergyvenau ne ka maziau patyciu ir mustyniu mokykloje, taciau nematau kuom girtis. Pradejes pagrindine, greitai pradejau lankyti ir rytu kovos menu mokykla, kurioje uzdave teorini klausima - ka galima padaryti, pries susikaunant? Vienas is atsakymu buvo - is tolo stebeti situacija, ir jei matai pareinancius itartinus tipus - kad ir kita gatves puse pereiti. Kitaip tariant, yra visados dalyku, kuriuos visados galime padaryti pries ivykstant istorijos "kulminacijai". Taip pat ir su nuzudymu, yra dalyku, kuriuos turime padaryti, iki tol kol atsiranda kokia tai "uzuomazga" ziauraus dalyko. O ne vienasaliskai kaltinti zmones, kurie koneveikia silpnesnius. Kas padaryta, kad su tokiais butu susitvarkyta? Nieko. Visi tik eilini syki "man nenutiko, ne mano bedos", bet beda yra ir ja visi ignoruoja. Kadangi, akivaizdziai krypstama nuo temos, nes prasideda emociniai isgyvenimai ir kalbos tiesiog apie smurta, kas nera diskusijos tema todel nematau reikalo toliau testi diskusija.

http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/201 ... mija/40106

Ir ką tai bendra turi su mūsų tema? Čia kalbama apie šauktinių kariuomenę, kur, kaip ir kalėjime, pareinančių įtartinų tipų išvengti nepavyks. Taip, mokykloje, gatvėje, darbe, bažnyčioje ar prekybos centre be snukių daužymo, yra dar daug kitų variantų, kaip viso to galima išvengti. Jokioje šauktinių kariuomenėje jokių alternatyvų nėra, nebuvo ir nebus, nes pagal apibrėžimą tai jau būtų ne šauktinių kariuomenė. Ne, tu negali staiga perauklėti visos rusų visuomenės ir pasiekti mandagių suomių šauktinių lygio; tu negali rinktis tau patinkančio būrio, tu negali rinktis tolerantiškesnio vado, ir niekas „pasitenkinimo tarnyba“ apklausų turbūt ten nedaro (nepatinka – kalėjimo gultas paruoštas). Ir apskritai – man išvis atrodo keista siūlyti pavesti problemą spręsti „išorinei institucijai“, kuri pati tą problemą ir sukūrė. Šiuo nagrinėjamu atveju tai nebuvo tiesiogiai nei diedovščinos, nei patyčių problema – gi mafijos... atsiprašau... institucijos atstovas – vadas – mušė, o ne kiti šauktiniai.

man dar kas keista - kad daug tokiu kurie sako kad prie ruso buvo gerai, kai dauguma turejo kest ta armija. Nejau jiem uzteko to kad turejo ta garantuota darba kad kompensuot ta kentejima.