Kintuose gyvenantis 27 metų Tadas Žukauskas prieš dešimtmetį sukonstravo tai, ką jo užkietėjęs meškeriotojas senelis palaikė tikrų tikriausiu stebuklu. Iš daugybės mašinų laužo sudėtame "šumacheriu" vadinamame Kuršių marių ledo transporte – grojanti magnetola, krosnelė ir netgi cigarečių degiklis. „Tokių mašinų Lietuvoje – ne viena. Tačiau vienintelio mano yra taip įrengta“, – patikino Tadas.

Sukurtas iš mašinų laužo

Išvažiavęs iš Kintų pakraštyje esančio garažo, šumacheris ėmė traiškyti ploną šalia tyvuliuojančio vandens telkinio ledą. Keletas posūkių – ir užšalusi bala vėl atgijo. Prieš šį monstrą neatsilaiko niekas. Nebent saulė, kuri kelia didžiausią pavojų kai kurioms jo dalims.

„Tai ledo transportas, su kuriuo žiemą važinėjuosi po Kuršių marias. Ypatingas jis tuo, kad dėl lengvos konstrukcijos bei itin didelių ratų neskęsta. Nuo rusų laikų žvejai tokių mašinų yra prisigaminę. Kurdavo iš visokių rusiškųIžų. Prieš 15 metų Lietuvoje jau toks važinėjosi. Ventės krašte gal keturišumacheriai yra“, – stabtelėjęs ant kranto ir užgesinęs garsiai burzgiantį 1.8 litro darbino tūrio „Volkswagen“ variklį, pasakoti ėmė Kintų gyventojas.

Savąjį šumacherį jis įsigijo prieš daugiau nei dešimtmetį. Prekė atsiėjo 5000 Lt. Dar tiek pat ir net daugiau teko investuoti jo tobulinimo proceso metu: perdaryti ratus, įrengti bagažines… O kur dar neįkainojamo rankų darbo vertė.

„Rėmas virintas. Lengvas. Kai suvirino, vienas žmogus galėjo konstrukciją pakelti. Žigulio prietaisų skydelis, merso bei traktoriaus tiltai, „Nissan Micra“ galinis dangtis, senutėlis, tačiau itin patikimas, nė karto nekeistas karbiuratorinis, be elektronikos „Volkswagen“ variklis ir, svarbiausia, rankų darbo padangos“, – monstro komplektaciją išvardino jo savininkas.

Visos dalys – iš laužynų. Priekyje – „Mercedes-Benz“ ženkliukas, tačiau greitai jį pakeis Tado itin mėgiamo BMW simbolis. Pašnekovas prisipažino, kad iki kito sezono pradžios šumacheris bus tobulinamas. Pajuokavome, jog jis sukurs naują šios markės automobilį.

Neskęsta, bet gali įlūžti

Keturios padangos rankomis pagamintos iš supjaustytų fabrikų konvejerių juostoms naudojamų transportinių diržų bei varžtų.

„Persidarai mašininį skrytą, kad eitų diržus susukti. Pjaustai juos lygiai, sujungi. Aš naudoju tris devyniatonės priekabos kameras. Viena kamera yra pripūsta viduje. Kitas dvi pjaunu per vidurį ir apmaunu kaip apsaugą. Jos neišsipučia, nėra tokios minkštos, tad neprasiduria ledu važiuojant. Viena kamera būtų per plona“, – patikino Tadas.

Aštuonias kameras tenka keisti kasmet. Kiekviena jų atsieina po 40 eurų.

Paklaustas, ar atsarginė padanga paruošta, vaikinas nusijuokė: „Deja, nėra. Būna, kad praduriu kokią. Tuomet trunku porą valandų, kol susitvarkau ratą“.

Padangos būtent ir yra ta slaptoji galingoji mašinos dalis, dėl kuriosšumacheris neskęsta. Padeda ir tai, kad jis ant ledo užima pakankamai didelį plotą, tad 700-800 kg svoris tinkamai pasiskirsto. Važiuojant vanduo apsemia tik dalį ratų, todėl įveikiamos tampa ir 30 cm properšos.

„Neskęsta jis, bet įlūžus pats neišvažiuoja. Prieš metus vidury žiemos buvau įlūžęs. 4 km nuo Preilos. Ledas tuomet buvo 30 cm storio, tačiau pataikiau užvažiuoti ant 100 kv. m. pločio vietos, kur jo storis tesiekė 10 cm. Įlūžau. Kolega su virve ištraukė“, – tai, kad kartais su problemomis susiduria ir monstras, atskleidė Tadas.

Po atnaujinimo – 4 varomi ratai

Šimtui kilometrų šumacheris ryja 30 litrų benzino.

„Nėra jam lengva važiuoti“, – paaiškina Tadas.

Šiemet ši transporto priemonė bus dar labiau patobulinta. Kitą žiemą ji atgims galingesnė. Bus tokia, kuria galima ant ledo paišyti saulutes.

„Žadu pakeisti tiltus. Įdėsiu išimtus iš „Opel Frontera“. Padidės svoris, tad teks padidinti ir padangas. Turiu pasiruošęs ir TDI variklį. Tik reikia jį susitvarkyti, kad pašalus nebūtų bėdos. Priekis bus su važiuokle, amortizatoriais. Nes dabar jos beveik nėra.

Galinis reduktorius yra užvirintas. Virinta ir priekiu varomos mašinos pavarų dėžė. Tik variklis stovi šonu, tad galima įtaisyti dvipusį kardaną ir šumacherisvirs monstru su keturiais varomais ratais. Viskas tam jau paruošta“, – būsimus patobulinimus įvardijo vaikinas.

Tačiau ir toks jis, koks yra dabar, traukia smalsuolių dėmesį. Ant ledo sutikti žmonės prašo kiek pavėžėti, ypač vaikus, fotografuojasi šalia.

Žiemą šumacherio viduje nešalta – veikia šildytuvas. Ir neliūdna, nes groja radijas. Įtaisytas net ir cigarečių degiklis, šviesos.

„Laužų daug prikurta, tačiau šis vienintelis toks – įrengtas“, – pabrėžė Tadas.

Vertė – apie 3000 eurų

O kaip į tokį transportą ant Kuršių marių ledo reaguoja aplinkosaugininkai?

„Anais metais nubaudė“, – atsiduso Tadas.

Bausti baudžia, bet gal kada ir pagalbos paprašo ką nors pargabenti?

„Neprašo. Labiau mėgėjams žvejams padėti reikia. Išvažiuoja koks su keturračiu ir sugenda. Kaip jam parsirasti į krantą? Žvejų gabenimas nėra reglamentuotas. Galėtume vykdyti veiklą, vežioti žvejus nuolat, tačiau nėra numatyta reikalavimų, pavyzdžiui, saugos. Valdžia turėtų susirūpinti tuo. Legalizuoti“, – nuomonę išsakė pašnekovas.

Tado senelis buvo žvejys, tėtis valdo žuvies rūkymo cechą, tad ir Klaipėdoje gimusiam bei Kintuose augusiam vaikinui neliko kito pasirinkimo – žvejoja jis ir dirba žvejybos įmonėje.

„Kai sukonstravau šumacherį, seneliui, užkietėjusiam sovietmečio žvejui, jis pasirodė tarsi stebuklas. Gaila, kad šis sezonas jau yra baigtas. Turėjo vasaris dar šaltas būti. Deja. Toks tas žvejų gyvenimas. Dirbi iki balandžio vidurio, o paskui 3 mėnesius ilsiesi“, – paatviravo Tadas.

Paklaustas, kokia šiuo metu yra jo patobulintošumacherio vertė, vaikinas tik šyptelėjo: „Apie 3000 eurų. Tačiau aš jo neparduočiau. Yra dalykų, kurie neparduodami. Čia – vienas iš jų“.

Vaizdo siužetas

Komentarai (0)