Vairuotojos elgesys kelyje – dar vienas psichozės ženklas? (7)
Kai sostinės gatves apgaubia vakaro sutemos, žmonės po dienos darbų vyksta namo. Bet, pasirodo, namus greičiau pasiekti svarbu anaiptol ne visiems.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prisistatysiu – esu statistinis Lietuvos vairuotojas, turintis nemažą vairavimo stažą, nė karto negavęs nuobaudos, nedalyvavęs nė viename eismo įvykyje. Turbūt visiškai toks pats, kaip ir dauguma jūsų. Viskas galėjo pasikeisti ketvirtadienio vakarą...
Vienoje pagrindinių Vilniaus eismo arterijų norėjau persirikiuoti į kitą eismo juostą. Judėjimas buvo gana intensyvus – vakaro spūstys. Įjungiau posūkio signalą ir ėmiau pamažu dairytis properšos. Kitoje eismo juostoje visi automobiliai stovėjo. Pamatęs nemažą tarpą pradėjau persirikiavimo manevrą.
Ir staiga teko kirsti per stabdžius. Iki tol ramių ramiausiai stovėjęs „Toyota“ markės automobilis staiga, kiek turėdamas galios, rovė iš vietos ir pabandė bet kokia kaina man sutrukdyti. Susidūrimo šiaip ne taip pavyko išvengti.
Kodėl to automobilio vairuotoja buvo pasiryžusi mane taranuoti tiesiogine to žodžio prasme?
Sustojusi ėmė skėsčioti rankomis, rodyti kažkokius gestus ir mimiką, neva ji turi pirmumo teisę. Tik nesuprantama, kas dedasi galvoje žmogaus, kuris net tokiomis priemonėmis pasiryžęs ginti savo ambicijas.
Argi keliai – ne ta vieta, kur reikėtų pamiršti visus principus ir mesti iš galvos kvailystes? Juk kai kuriais atvejais kalbame apie žmonių sveikatą ar net gyvybę.
Realiai nieko baisaus nebūtų nutikę – mano draudimo bendrovė būtų sumokėjusi už jos automobilio apgadinimą, tačiau kam tas sugaištas laikas ir neigiamos emocijos, kurios grįžta bumerangu?
Priminė gulagų laikų režimą, kai visi buvo pilni entuziazmo vienas kitą skųsti, auklėti, o kada nebūdavo tam priežasties, pagrindas būdavo sukuriamas dirbtinai arba išprovokuojamas.
Kvailys – baisu, tačiau dar baisiau yra kvailys su entuziazmu.
Ar ne geriau būtų, jei keliuose vieni kitus gerbtume, jaustumėmės atsakingi už vienas kito sveikatą ir gyvybę, jei nebebūtų įtampos ir jei nesivadovautume asmeninėmis, dažnai niekuo nepagrįstomis įžvalgomis?
Tvarką keliuose kuo puikiausiai prižiūri kelių policija. Nereikėtų imtis saviveiklos, nes tai gero neatneša. Puikiausias pavyzdys Kaune: prasideda incidentai, patiriami materialiniai nuostoliai, o dėl atsiradusio nesaugumo jausmo net kyla mintis apsiginkluoti.
O kas dėl viso to kaltas? Ar tas kelių chuliganų baubas nėra laužtas iš piršto?
Pastaruoju metu pastebėjau tokią tendenciją: patys pikčiausi keliuose yra ne BMW ar „Audi“ vairuojantys jaunuoliai, o tokie entuziastingi, įsijautę į tvarkos sergėtojų vaidmenį, savo perdėtu pilietiškumu tapę panašūs į sugriuvusios santvarkos draugovininkus vairuotojai.
Norėčiau palinkėti daugiau pakantumo ir pagarbos vieni kitiems. Ir neužmiršti, kad svarbiausia – saugumas. Nereiktų vadovautis principu „esu juridiškai teisus, visiškai, esu teisus visais aspektais“. Nepamirškime ir elementaraus žmoniškumo. Sėkmės visiems keliuose.
