Siekiant sukurti naują modernaus reaktoriaus prototipą, kuris padėtų sumažinti branduolinių atliekų toksiškumo trukmę nuo 300 tūkst. iki 300 metų, profesorius Hamidas Aït Abderrahimas kartu su Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkais dirba jau daugiau kaip dešimtmetį. „Didžiausias šios naujos technologijos iššūkis yra saugumo užtikrinimas – bendradarbiaudami su KTU mokslininkais radome šios problemos sprendimą“, – sakė H. Aït Abderrahimas, džiaugdamasis, kad sunkus ir ilgas darbas, sprendžiant pasaulinę problemą, jau davė rezultatų.

Pasaulinio garso mokslininkas, energetikos ir branduolinės fizikos mokslų daktaras iš Alžyro, kalbantis šešiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Belgijoje, kur yra branduolinių tyrimų centro (SCK/CEN) generalinio direktoriaus pavaduotojas, Leveno katalikiško universiteto (UCL) Leveno inžinerijos mokyklos (EPL) mechaninės inžinerijos katedros reaktorių fizikos ir branduolinės inžinerijos profesorius.

H. A. Abderrahimas neseniai tapo 44-uoju KTU garbės daktaru. Šis garbus vardas jam suteiktas už produktyvią partnerystę su KTU ultragarsinių ir branduolinių tyrimų srityse, svarų indėlį į naujos mokslo srities – ultragarsinės diagnostikos ir vizualizacijos ekstremaliose sąlygose – išvystymą KTU.

– Ar tai jums pirmasis garbės daktaro vardas, kurį suteikė aukštoji mokykla?, – paklausėme H. A. Abderrahimo.

– Taip, šis garbės daktaro laipsnis, kuriuo mane pagerbė KTU, man pirmasis ir juo labai didžiuojuosi. Lietuvių kalboje yra vienas posakis, kuris man labai patinka: „Kas skaito, rašo – duonos neprašo“, rodantis didelę žinių ir išsilavinimo svarbą jūsų visuomenėje. Labai vertinu tai, jog buvau pagerbtas būtent Lietuvos universiteto.

Šis garbės daktaro laipsnis man reiškia esamo bendradarbiavimo su KTU stiprinimą. Kartu su kolegomis iš Prof. Kazimiero Baršausko ultragarso mokslo instituto kartu dirbame jau daugiau nei 15 metų, nuo 2001-ųjų.

Doctor honoris causa vardas taip pat reiškia, kad esi universiteto ambasadorius, todėl būdamas KTU garbės daktaru, stengsiuosi perteikti jo idėjas, vertybes, atvirumą ir tarptautiškumą. 

– Nuo 1998 metų esate Belgijos branduolinių tyrimų centro (SCK/CEN) kartu su KTU Prof. K. Baršausko ultragarso mokslo institutu vykdomo projekto MYRRHA vadovas. Ko siekiama šiuo projektu?

– MYRRHA yra 1.5 milijonų eurų vertės projektas. Jo tikslas – sukurti naują modernaus reaktoriaus prototipą, kuris sunaikintų radioaktyvias atliekas. Šiandien reaktorių panaudoto branduolinio kuro toksiškumo trukmė gali būti sumažinta nuo 300 000 metų iki 300 metų.

Siekiant atlikti vadinamąją branduolinių atliekų transmutaciją, turime dirbti su greitaisiais neutronais, todėl reaktoriaus aušinimui naudojame sunkiųjų skystų metalų lydinį šviną-bismutą. Kartu su KTU mokslininkais atliekame mokslinius tyrimus, siekdami sukurti ultragarsinę vizualizacinę sistemą, kuri, veikiant stipriai radiacijai, leistų gauti branduolinio reaktoriaus MYRRHA vidaus vaizdus, tuo pačiu užtikrinant jo saugų darbą.

– Kokie šio projekto rezultatai?

– Šiandien, dėka bendradarbiavimo su KTU mokslininkais, pagaliau galime išspęsti šią vizualizacijos problemą. Tyrimas yra labai svarbus ir saugumo požiūriu. Mūsų naudojamas aušinimo skystis yra nepermatomos, todėl, be ultragarso vizualizacijos, tam tikroms institucijoms būtų sunku įrodyti, kad sėkmingai kontroliuojame visus procesus.

Prof. Kazimiero Baršausko ultragarso mokslo instituto mokslininkai su kuriais dirbame yra pasaulinio lygio profesionalai. Tie, kurie domisi šia mokslo sritimi, šių specialistų darbą ir pasiekimus žino labai gerai.

– Kodėl pasirinkote karjerą branduolinės fizikos ir branduolinės inžinerijos srityse?

– Jau ilgą laiką dauguma informacijos, susijusios su branduoline energija, žiniasklaidoje aprašoma negatyviai. Vertinant iš mokslo pusės – tai labai įdomi sritis. Branduoliniai reaktoriai mane žavėjo ir domino nuo pat mažens, jei gerai prisimenu – nuo 16 metų.

Šiame moksle mane labiausiai žavi energijos koncentracija – net mažas kiekis urano gali sukelti milžinišką energijos kiekį. Pavyzdžiui, 4 gramai urano prilygsta 1 500 000 tonų anglies.

Mokslas visada buvo didžiausias mano pomėgis. Esu laimingas, kad turėjau galimybę plėtoti savo karjerą Belgijoje, viename geriausių branduolinių tyrimų centrų. Šiandien dirbu įvairiose mokslo srityse, tačiau mano, kaip mokslininko ir kaip pasaulio piliečio, pagrindinis rūpestis yra branduolinės atliekos.

Pastangos rasti aktualų visai visuomenei problemos sprendimą, yra ir didžiulė motyvacija, nes bandome atliepti žmonių iš įvairių pasaulio kampelių susirūpinimą.

– Kokie yra pagrindiniai branduolinės energijos iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria žmonija?

– Pirmoji problema, kuriai šiandien turėtų būti skiriamas didžiausias dėmesys yra branduolinės atliekos. Dabartiniuose reaktoriuose susidaro aukšto radioaktyvumo lygio branduolinės atliekos. Didžioji dalis pasaulio valstybių nėra priėmusios jokių sprendimų, susijusių su šių atliekų tolimesniu likimu.

Štai dvi Skandinavijos šalys, Švedija ir Suomija, nusprendė laikyti savo branduolines atliekas giliai po žeme, palaidotas geologiniame sluoksnyje, be a priori nustatytos tvarkos ir procedūros. Šiuo atveju problema išlieka – radioaktyvioms atliekoms pasiekti buvusį gamtinį urano rūdos lygį užtrunka apie 300 tūkst. metų. Toks sprendimas, kurį pasirinko Švedija ir Suomija yra galimas, tačiau tai nėra pats geriausias variantas.

– Kokia galėtų būti geresnė išeitis?

– Siekiant sumažinti radioaktyvių atliekų toksiškumo laikotarpį iki 300 metų, alternatyvus sprendimas yra atskirti dalį branduolinių atliekų, kurios tuomet gali būti apdorojamos pažangiose branduolinėse sistemose, tokiose, kaip Accelerator Driven Systems (ADS).  

Komentarai (3)