Išmaniųjų telefonų ekranai: matricos tipai, subpikselių išdėstymas, konstrukcijos ypatybės (1)
Iki masinio išmaniųjų telefonų paplitimo, rinkdamiesi pirkinį, daugiausia dėmesio skirdavome dizainui ir tik retkarčiais atkreipdavome dėmesį į funkcionalumą. Laikai pasikeitė: dabar visi išmanieji telefonai turi panašias galimybes, bet pažvelgus į priekinį skydelį, prietaisus vos galima atskirti vieną nuo kitos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Į pirmą vietą iškilo prietaisų techninės charakteristikos, o svarbiausia iš jų daugeliui yra ekranas. Paaiškinsime, kas slypi už terminų TFT, TN, IPS, PLS, ir padėsime jums pasirinkti išmanųjį telefoną su pageidaujamomis ekrano savybėmis.
Matricos tipas
Šiuolaikiniuose išmaniuosiuose telefonuose dažniausiai naudojamos trijų gamybos technologijų matricos: dvi sukurtos naudojant skystuosius kristalus – TN+film ir IPS, o trečioji – AMOLED – organinių šviesos diodų. Bet, prieš pradedant, būtina kalbėti apie TFT sutrumpinimą, kuris yra daugelio paklydimų šaltinis. TFT (thin-film transistor) – tai plonasluoksniai tranzistoriai, kurie naudojami siekiant kontroliuoti kiekvieno šiuolaikinių ekranų subpikselio darbą. TFT technologija naudojama visose minėtų tipų ekranuose, įskaitant AMOLED, todėl, jei kažkas kalba apie TFT ir IPS palyginimą, tai klausimo esmė yra neteisinga.
Daugumoje TFT matricų naudojamas amorfinis silicis, bet neseniai į gamybą buvo įtrauktas ir polikristalinis silicis (LTPS-TFT). Pagrindiniai naujos technologijos privalumai yra sumažintas suvartojamos energijos kiekis ir tranzistorių matmenys, kuris leidžia pasiekti aukštą pikselių tankį (500 ppi). Vienu iš pirmųjų išmaniųjų telefonų su IPS ekranu ir LTPS-TFT matrica tapo „OnePlus One“.
Dabar, kai išsiaiškinome su TFT, pereikite tiesiogiai prie matricos tipo. Nepaisant įvairių LCD rūšių, visi jie naudoja tą patį pagrindinį darbo principą: į skystųjų kristalų molekules perduodama srovė nustato šviesos poliarizacijos kampą (ji daro įtaką subpikselių ryškumui). Po to poliarizuota šviesa pereina per filtrą ir nuspalvina subpikselius atitinkama spalva.
Pirmuosiuose išmaniuosiuose telefonuose pasirodė paprastos ir pigios matricos TN+film, kurių pavadinimas dažnai sutrumpinamas iki TN. Jos turi mažus žiūrėjimo kampus (iki 60 laipsnių nukrypimas nuo vertikalės), be to, net esant mažam nukrypimui, vaizdas tokiuose ekranuose yra invertuojamas.
Tarp kitų TN matricų trūkumų yra žemas kontrastas ir mažas spalvų tikslumas.
Dabar tokie ekranai naudojami tik pigiausiuose išmaniuosiuose telefonuose, o didžioji dauguma naujų prietaisų jau turi pažangesnius ekranus.
Mobiliuosiuose prietaisuose dabar labiausiai paplitusi IPS technologija, kartais vadinama SFT. IPS matricos atsirado prieš 20 metų ir nuo to laiko buvo išleista beveik dvi dešimtys skirtingų versijų.
Iš jų išskirti verta tas, kurios yra technologiškai pažangiausios ir šiuo metu plačiai naudojamos: AH-IPS iš LG ir PLS iš „Samsung“, kurios labai panašios savybėmis ir tarp gamintojų netgi kelia teisinių ginčų. Šiuolaikinės IPS versijos turi plačius žiūrėjimo kampus, kurie yra arti 180 laipsnių, realistiškai atkuria spalvas ir suteikia galimybę sukurti ekranus su aukštu pikselių tankiu.
Deja, gamintojai beveik niekada tiksliai nenurodo IPS matricos tipo, nors naudojant išmanųjį telefoną skirtumai bus matomi net plika akimi. Pigesnėms IPS matricoms būdingas vaizdo apšvietimas pakreipus ekraną ir mažas spalvų tikslumas: vaizdas gali būti tiek per daug „rūgštus“ arba, priešingai, „išblukęs“.
Skystųjų kristalų ekranų energijos suvartojimą daugiausia lemia apšvietimo elementų galia (išmaniuosiuose telefonuose šiam tikslui naudojami šviesos diodai), todėl TN+film ir IPS efektyvumas gali būti laikomos maždaug tokiu pat, esant vienodam ryškumo lygiui.
Organinius šviesos diodus (OLED) naudojančios matricos labai skiriasi nuo LCD. Jose šviesos šaltinio vaidmenį atlieka patys subpikseliai, kurie yra miniatiūriniai organiniai šviesos diodai. Kadangi dingsta galinio apšvietimo būtinybė, tokie ekranai gali būti daug plonesni už skystų kristalų modelius.
Išmaniuosiuose telefonuose yra pritaikyta OLED technologijos rūšis AMOLED, kuris subpikselių valdymui naudoja aktyvią TFT matricą. TFT matricos yra labiausiai paplitęs spalvotų OLED ekranų kūrimo būdas, nes jos leidžia atskirai kontroliuoti kiekvieną subpikselį. AMOLED matricos suteikia giliausią juodą spalvą, nes jos „atkūrimui“ tereikia visiškai išjungti šviesos diodus.
Lyginant su LCD, šios matricos suvartoja mažiau energijos, ypač naudojant tamsias temas, kuriose juodos ekrano sritys visiškai nereikalauja maitinimo. Kitas AMOLED būdingas bruožas – pernelyg sodrios spalvos. Pirmosios šio tipo matricos iš tiesų neadekvačiai atkurdavo spalvas ir nors tokios „vaikiškos ligos“ seniai praėjo, dar ir dabar daugelis išmaniųjų telefonų su tokiais ekranais turi ryškumo nustatymą, kuris leidžia AMOLED atkuriamą vaizdą priartinti prie įprastų IPS ekranų standartų.
Kitu AMOLED ekranų apribojimu anksčiau buvo netolygus skirtingų spalvų diodų tarnavimo laikas. Po kelių metų telefono naudojimo kartais perdegdavo kai kurie supikseliai ir gadindavo vaizdą, ypač dažnai tai pasireikšdavo pranešimų juostoje. Bet, kaip ir spalvų atkūrimo atveju, ši problema jau seniai praeityje ir šiuolaikiniai organiniai šviesos diodai yra pritaikyti ne mažesniam kaip trijų metų nepertraukiamam darbui.
Trumpai apibendrinsime. Ryškiausią ir kokybiškiausią vaizdą šiuo metu suteikia AMOLED matrica: anot internete sklandančių gandų, net „Apple“ savo sekančiame „iPhone“ naudos tokius ekranus. Tačiau būtina suprasti, kad „Samsung“ bendrovė, kuri yra pagrindinis šių ekranų gamintojas, visus naujausius patobulinimus pasilieka sau, o kitiems gamintojams pardavinėja „pernykščias“ matricas. Todėl, renkantis ne „Samsung“ išmanųjį telefoną, verta paieškoti ir aukštos kokybės IPS ekranų, o prietaisų su TN+film matricomis bet kuriuo atveju pirkti neverta – dabar ši technologija jau laikoma pasenusia.
Subpikselių išdėstymas
Vaizdo ekrane suvokimą gali paveikti ne tik matricos technologija, bet ir subpikselių išdėstymas. LCD atveju viskas gana paprasta: kiekvienas RGB pikselis susideda iš trijų pailgų supikselių, kurie, priklausomai nuo technologijos modifikacijos, gali būti stačiakampio arba „varnelės“ formą.
AMOLED ekranuose viskas įdomiau. Kadangi tokiose matricose šviesos šaltiniai yra patys subpikseliiai, o žmogaus akis yra jautresnė grynai žaliai šviesai, nei grynai raudonai arba mėlynai, AMOLED panaudojus tokią pat konfigūraciją kaip ir IPS, pablogėtų spalvų atkūrimas ir vaizdas taptų nenatūralus.