Kaip pirmas leidimas autonominiams automobiliams sugriaus dabartinio pasaulio tvarką (8)
Savaeigiai ir autonominiai automobiliai jau seniai tapo neišsemiama diskusijų tema, analizuojant jų prisitaikymą visuomenėje, todėl suprantama, jog vis daugiau smulkiųjų įmonių ir didelių korporacijų susimąsto, kaip jas paveiktų savaeigių automobilių integracija į verslo valdymą. Juk jeigu tokios valstybės kaip Didžioji Britanija priims nutarimus dėl „nevairuojamų“ automobilių integracijos, kitos šalys taip pat bus motyvuojamos sekti jų pavyzdžiu, teigia portalas realbusiness.co.uk.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau, nepaisant teiginių, jog tokio pobūdžio automobiliai stulbinamai pagerins „vairavimo patirtį“ ir padės pagerinti saugumo, ekonomikos ir ekologijos aspektus, vis dar nėra aišku, kas bus atsakingas už šių automobilių veiklą? Ką prislėgs teisinė atsakomybė susidarius neigiamai, ar netgi mirtinai, situacijai?
Pavyzdžiui, įmonėse esamus automobilius, skiriamus darbuotojams, pakeitus savaeigiais – kas mokės už ne vietoje paliktos transporto priemonės skirtą baudą? Vairuotojas? Darbdavys? O gal gamintojas? O kas atsakys tragiškos nelaimės atveju?
Tiesa, teigiama, kad automatizuotas transportas pastebimai sumažins nelaimingų atsitikimų skaičių keliuose, kadangi autonominiai automobiliai nebus veikiami subjektyvių faktorių – išsiblaškymo, nerūpestingumo, streso ir t.t. Vis dėlto incidentai nėra absoliučiai išvengiami. Jie įvyks. Todėl svarbiausiu klausimu išlieka – kas bus atsakingas?
Atsakomybės skirstymas – kieno našta bus sunkiausia?
Įvykus avarijai arba bet kokiam kitam savivairuojančio automobilio sukeltam nelaimingam atsitikimui, tikėtina, kad atsakingos už padarinius gali būti ir bus laikomos net kelios šalys. Vis dėlto svariausiu argumentu, manoma, taps faktas apibrėžiantys automobilio autonomiškumą.
Kitaip tariant, atsakomybės padalinimas priklausys nuo to, kiek „žmogiškojo“ indėlio į automobilio kontrolę įdeda vairuotojas. Sietinu pavyzdžiu galima įvardinti autopiloto funkciją, esančią lėktuvuose – lėktuvas skrenda pats, tačiau jo valdymas priklauso pilotui.
Visgi nepaisant to, jog savivairuojančios mašinos valdymas bus autonominis, o jos savikontrolė prižiūrima vairuotojo, yra daugybė kitų veiksnių, stokojančių atsakomybės padalinimo ir apibrėžimo procesus. Pavyzdžiui, kam teks didesnė įsipareigojimų našta – transporto priemonės ar programinės įrangos gamintojui?
Kas nutiks vairuotojo pažymėjimams?
Svarbiu aspektu tampa ir programinės įrangos atnaujinimas. Kas bus atsakingas už tinkamą autonominės sistemos būklę? Kas pastebės pirmuosius gedimus ir padės jų išvengti? Be to, vairuotojui visada turint galimybę perimti automobilio kontrolę bus sunku numatyti ar vairuotojas tai daro turėdamas teisę, pavyzdžiui, būdamas neblaivus, tačiau nepalikus kontrolės perėmimo galimybės vairuotojas gali būti pastūmėtas į pavojų, pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu autonominės transporto priemonės sistema yra nulaužiama „hakerių“, o automobilio valdymas atgal gali būti perimtas tik rankiniu būdu.
Akivaizdu, vairuotojo pažymėjimo gavimo koncepcija skatina susimąstyti. Ar vairavimo žinias ir patirtį įrodančio dokumento nebereikės? Kaip turės elgtis kompanijos priimančios į darbą žmones, kuriems būtina keliauti su transporto priemone darbo tikslais? Reikalauti vairuotojo pažymėjimo ar puikaus autonominės programinės įrangos išmanymo?
Daugiau atsakomybės darbdaviams?
Autonominis darbuotojo automobilis „pasistatė“ draudžiamoje zonoje? Atsižvelgiant į vyraujančias tendencijas, atsakyti turės ne darbuotojas, o transporto priemonės savininkas – darbdavys.
Organizacijų vadovams, skiriantiems savaeigius automobilius darbuotojams, taip pat gali tekti atsakyti ir už automobilio padarytą žalą darbuotojui darbo metu. T.y. jeigu avarija įvyks darbo metu, kai automobilis veikia absoliučiai savarankiškai, darbuotojas turės teisę reikšti priekaištus ir reikalauti kompensacijos.
Savarankiškos transporto priemonės pamažu išrieda į gatves, tačiau akimirka, kai jos taps neatsiejama kompetentingų kompanijų ir visos visuomenės dalimi, tikėtina, ateis dar negreit. Absoliučiai autonominių automobilių kol kas dar teks palaukti. Vis dėlto akivaizdus įstatymų ir reglamentų trūkumas didina prarają tarp faktų ir tikimybių. Diskusijos apie pareigas ir atsakomybę yra tik spėlionės. Todėl, kokia bus įmonių ateitis, pritaikius autonominius automobilius praktikoje, nuspėti yra pernelyg sudėtinga.
