Gynybos specialistas atvirai ir be užuolankų: „Gintis nuo agresoriaus esame visai nepasiruošę - neturime net lavonmaišių" (19)
„Man septyniasdešimt, šautuvą aš turiu. Praneškite kur ateiti, kai puls“,- tokią žinutę neseniai gavo buvęs Krašto apsaugos departamento vadovas Audrius Butkevičius, 1991-ųjų sausio 13-ąją vadovavęs Seimo gynybai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau nė vienas jo užkalbintas jaunuolis nežinojo, kur turi atvykti, jei bus paskelbta mobilizacija ar Lietuva bus puolama.
„Krymo okupacija akimirksniu išblaivino Lietuvos politinį elitą. Staiga visiems prireikė šaltojo karo laikų ekspertų – mane pradėjo kviesti į televizijas ir konferencijas. Taip vėl tapau žmogumi. Ratas apsisuko“,- sakė buvęs Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius, 1991-ųjų sausio 13-ąją vadovavęs Nepriklausomos Lietuvos gynybai.
– Ar Lietuvai šiuo metu būtų sunkiau apginti savo laisvę nei prieš 26-erius metus?
– Dabar mes esame kur kas geresnėje situacijoje nei 1991-ųjų sausį. Jau nekalbant apie mūsų valstybės kūrėjus 1918-ųjų vasario 16-ąją. Mes esame dviejų galingų politinių ir karinių organizacijų nariai, 26-erius metus gyvenome nepriklausomoje valstybėje ir svarbiausia mes esame perspėti apie galimą grėsmę.
Bet šiandien mes nebeturime valstybėje lyderio, kuris užimtų bekrompromisinę poziciją mūsų puolimo atveju. Prezidentė jau turėjo pasakyti daugelį dalykų apie visuomenės įtraukimą į valstybės gynimą. Mes turime naują Vyriausybę, kuri dar nepadarė pareiškimo dėl valstybės gynybos.
Kad niekam nekiltų jokia abejonė, jog gynyba bus organizuota. Be to, lyginant su Nepriklausomybės pradžia pasaulis pasikeitė. Dar prieš pusmetį politikai ir saugumo politikos ekspertai kartojo, kad mus apgins NATO ir JAV, o šiandien jau pradeda suprasti, kad už tai teks mokėti.
Ir nemažai. Ir norėčiau tikėtis, kad bus žengta dar toliau – atsigaus Krašto apsaugos savanorių pajėgos, Šaulių organizacija taps visų pasiryžusių ginti valstybę mokykla. Mano viltys dar didesnės – gal pagaliau bus suprasta, kokia svarbi mūsų valstybės saugumui gali būti emigracijoje gyvenanti Lietuvos piliečių dalis.
– Kaip emigrantai gali būti naudingi valstybės gynimui? Juk nespėtų net atskristi?
– Valstybę galima ginti ne tik mūšio lauke. Užtenka, kad du šimtai tūkstančių Londono lietuvių susirinktų prie Bekingemo aikštėje prie karalienės rūmų ir Didžiosios Britanijos vyriausybė būtų priversta reaguoti.
Tuomet prieš sausio 13-ąją šaukėme: „Prie Baltarusijos sienos telkiama kariuomenė“. Kas į tai reagavo? O kai sausio 15-ąją Maskvoje ir Sankt Peterburge (tuomet – Leningrade) susirinko šimtatūkstantinės demonstracijos – Sovietų Sąjungos vadovybė buvo priversta stabdyti karinius veiksmus Baltijos šalyse.
Taip išsigando, kad iki pat pučo rugpjūtį nieko nedarė.
– Ar jūs teigiate, kad grėsmingoji kaimynė iš Rytų Lietuvos nepuls?
– Rusija gali panaudoti agresiją prieš Lietuvą siekdama pakirsti NATO šalių tikėjimą šios organizacijos efektyvumu. Gali būti rastos tokios agresijos formos, kur negalios Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis, kur NATO priklausančios šalys įsipareigojo ginti viena kitą.
Vien tai, kad nemažai lenkų ir rusų tautybės Lietuvos piliečių palaiko agresyvią Rusijos politiką Ukrainoje, organizuojasi į gynybos formuotes rodo, kad Rusija galėtų nesunkiai sukurti pretekstą ginti rusakalbius Lietuvoje.
– Bet juk daugelis Lietuvos rusų dabar dirba statybose Londone?
– Jei savo emigrantų neišnaudoja Lietuva, tai nereiškia, kad jų neišnaudoja mūsų priešininkas. Mano žiniomis, jau prieš dvidešimt metų Rusija pradėjo steigti laikraščius Anglijoje gyvenantiems Baltijos šalių piliečiams. Tam buvo negailima pinigų.
Juk dar Leninas sakė, kad laikraštis – geriausias organizatorius. Tuomet dar negalėjau įvertinti būsimos emigracijos mastų. Bet Rusijos tarnybos jau suvokė, jog Baltijos šalių rusai gali tapti taip jiems taip reikalinga Vakarų pasaulio elektorato dalimi.
Taip atsirado Rusijos valdoma visuomenės dalis su ES piliečių pasais.
– Kokią grėsmę prieš 26 -erius metus Lietuvai kėlė čia buvusios sovietų karinės bazės?
– Tuomet buvome SSRS kariniu placdarmu atakuoti Vakarus. Lietuvoje buvo dislokuotos raketos, galinčios nešti atominį ginklą ir, mano žiniomis, pats atominis ginklas. Dabar Rusija tiki, kad esame Vakarų karinis placdarmas atakuoti jų šalį.
Tais laikais kilus kariniam konfliktui tarp SSRS ir NATO Lietuva galėjo laukti galingo smūgio iš NATO pusės, siekiant neleisti panaudoti SSRS čia dislokuotų raketų, o dabar jokios ginkluotės, galinčios grasinti Rusijai čia nėra.
Bet koks konfliktas tarp NATO ir Rusijos Lietuvai būtų pražūtingas. Tačiau prieš dvidešimt šešerius metus grėsmė Lietuvai buvo didesnė. Lietuvoje buvo tiek visko prikišta, kad neatakuoti mūsų šalies teritorijos buvo neįmanoma. Šiandien turi būti tikra karinio konflikto grėsmė, kad Rusija ryžtųsi užimti Lietuvos teritoriją.
Šiuo metu tokios grėsmės neįžvelgiu.
– Kokios galimybės Lietuvai apsiginti buvo tada ir dabar?
– Kas žino, kiek Lietuvos valstybė turi resursų išgyventi nutrūkus tiekimui?
– O jūs žinote?
– Mano žiniomis Lietuvoje nėra maisto ir medikamentų atsargų net trims dienoms. Jau nekalbant apie dujokaukes, jei būtų panaudotas cheminis ginklas ir priešradiacinius kostiumus.
Nėra net lavonmaišių! Paklauskite bet kurio praeivio, ar jis žino, kur jam būti karinio konflikto atveju (klausia padavėjo: „Ar žinote, kur jums reikia prisistatyti, jei priešas puls?“ Padavėjas labai nustemba)
Daugiau kaip dvidešimt metų Lietuvos gynybinės reikmės buvo ignoruojamos. Iš pradžių politikai tikėjosi, kad tapsime NATO ir kažkas kitas išspręs mūsų problemas. O kai tapome NATO nare – į tai buvo žiūrima tik kaip į užsienio politikos įsipareigojimo instrumentą. Ne tik nebuvo kuriamos Lietuvos ginklavimosi pajėgos apginti valstybei.
Net neatsakyta į klausimą, kiek Lietuva turi laiko gintis pati, kol ateis sąjungininkai į pagalbą. Ir kurią teritoriją ginti, kad sąjungininkai galėtų išsilaipinti. Vilnių? Klaipėdą? Ir sąjungininkai nebuvo geresni. Jie neturėjo jokių planų, kaip gins Baltijos šalis. Lietuvos politikai buvo laikomi apsėstais paranojos.
– Tai ar dabar apsigintume?
– Mūsų pajėgumų užtektų sustabdyti Rusijos agresiją tik hibridinio karo atveju. Bet ne konvencinio karo atveju. Buvo labai patogu pirkti šaukštus, o ne granatsvaidžius. Supjaustyti į į metalo laužą du mano nupirktus laivus, turėjusius priešlėktuvinę ginkluotę.
Gynybai reikia ruošti. Lietuva turi išmokti gyventi ne tik taikos, bet ir gresiančio karo sąlygomis. Niekas taip neskatina priešininko, kaip aukos bejėgiškumas ir lengvos pergalės nuojauta.
– Bet prieš dvidešimt šešerius metus Seimo gynėjai iš viso neturėjo ginklų, o apsigynė.
– Apsigynė todėl, kad neleidau iššauti nė vienam ginklui. Mūsų ginklas buvo milžiniška SSRS gyventojų parama ir Vakarų pasaulio susidomėjimas įvykiais Lietuvoje. Dabar to nebūtų.
