Gera proga vėl imti pliekti žaidimus: paneigtas ilgą laiką gyvavęs mitas apie kompiuterinius žaidimus ir žmogaus psichologiją

Turbut kaskas kaskam gerai sumokejo kad paneigtu toki mita

Būtent - sąmokslas ne kitaip. kaSkas kaSkam...

Kažkas kažkam sumokėjo kad ši mitą paskleistu. Tada kažkas kitas kažkam kitam sumokėjo, kad ši mitą paneigtu. Viskas čia normalu, taip pastoviai daroma įvairiais klausimais.

- Nėra nei vieno žaidimo, kuris neturėtų kažkokio tikslo, o tas tikslas dažniausia yra teigiamas: Manhunt - pabėgti iš kalėjimo; Postal - for fun; Dying Light - padėti kitiems apsisaugoti nuo zombių. Battlefield - kovoji kad išgyventum. - Netgi "multiplayer" motyvuoja gerinti savo įgūdžius, o ne vien kažką tai tiesiog žudyti. - Beje tai labai geras būdas "nuleisti garą". - Visgi yra draudžiami žaidimai, kurie be jokio tikslo propaguoja smurtą (Postal)arba skatina prieštaringas "politines" pažiūras (nėra nei vieno žaidimo, kuriame naciai kovotų už savo laisvę, visur yra misijos kaip nužudyti Hitlerį). - Taip, kad žaidimai daro tokį poveikį kokiu tikslu jie naudojami. Pvz.: Musulmonai savo mažamečius vaikus mokina žudyti priešą ir video kelia į internetą. Ar tas vaikas supranta ką jis daro?

Mitas šimtus kartų paneigtas ir anksčiau buvo, bet esmė tame, kad juo tikinčių jokie tyrimai nepaveiks, todėl normalūs žmonės ir taip suprato, kad jokios įtakos nėra, o seni krienai, įsitikinę, kad geimai yra velnio išmislas, ir toliau savo pasakas seks.

Kad žaidimai kelia agresiją, tai išvis kas per davatkos tokią hipotezę iškelti galėjo, nes nu kas gali būti nepavojingesnis už užpakalio nuo kompo nepakeliantį vaikį. Aišku mažais kiekiais tai yra nebloga pramoga. Bet kad jaunimas produktyviausius gyvenimo metus tiesiog prageimina tai pripažinkim yr problema? Nereik gal smerkt, - prieš 15metų pavėluot į pamoką nes užsižaidei mario viena, ir stresas kažko nepadarius gerokai atsverdavo tuos vonios plytelių dyžio pikselius ekrane, bet dabar? Visas fotorealistinis 4k raiškos šūdas su įtraukiančiais storylainais, ir kabliuojančiu multiplayer, nes studijos turi ištisus psichologų departmentus tam kad išsiaiškinti kaip gi veikia apdovanijimo ir priklausomybės mechanizmai - dopamino schemos mūsų smegenyse. Rezultate žaidimai taip tobulėja kad už tokį experiencą gali atsisakyti vis daugiau organinio-analoginio pasaulio malonumų. Ir kas blogiausia tam labiausiai pažeidžiami žmonės nuo paauglystės, iki fakin vėlyvų 20tųjų, - čia svarbiausiais gyvenimo metais - kai pasirenkama ir daromi mokslai, karjera, atsiranda žmogiški ryšiai, na ždž užsiveda suaugusio žmogaus gyvenimas. Bet jie tą laiką iššvaisto, dešimtis tūkstančių valandų. paskui žmogus atsibunda, bet opa - nieko nėr. kūnas sugriuvęs, smegenys dėmesio išlaikyt nebepajėgia, lieka toliau daryt vienintelį dalyką ką moki, o vakarui atėjus gert ir postint į 4chan savo miserable life. Pilna tokių kurie dėl tų pačių žaidimų iškrito iš koledžų/univerų, tai kadangi ateitis vistiek šūdina - gyvena pas tėvus/gauna pašalpas ir daugiau nieko nedaro tik geimina nes jiems dopamino iš to užtenka ir daugiau nieko nereik. Pas mus Lietuvoje gal ne taip, nes už pašalpą, ar bobutės pensiją nei internetas nei kompas normalus išeis, bet ten kur šiek tiek išvystyta gerovės valstybė, arba kur pas tėvus gyvent mažesnė gėda - jau visa karta ir sluoksnis toks užaugęs. Paskaitykit internetą. Krč PC žaidimai yra the new crack.

PCP, nenorėčiau visiškai sutikti. Manau, kad problema pačiuose asmenyse, o ne žaidimuose. Pats paauglystėje gana daug žaidžiau. Tačiau ateina toks laikas, kad realiame gyvenime gaunami reward'ai pradeda teikti daugiau laimės, nei žaidime. Ir tuomet žaisti pasidaro nebeįdomu. Kam tobulinti kažkokį virtualų objektą, jei per tą laiką gali tobulinti save? O jei žmonėms toks suvokimas neateina natūraliai... Manau, jei ir nebūtų žaidimų, užsiiminėtų kuo nors kitu. Žinoma, nenaudingu.

Pritariu. Visi turi skirtingas vertybių sistemas ir skirtingas pažiūras. Vienam patinka matematika, o kitas į ją žiūrėti negali. Tam, kam patinka būti lauke, tikrai nežais žaidimų kambaryje.

Skonio reikalas, kas kam patinka. Bet PCP teisingai pastebėjo - dopamino veikimo schema pas visus vienoda.

Tai nera juoda/balta. Siaip viskas turi poveiki, klausimas tik tai, koks bus to poveikio rezultatas konkrecioje situacijoje. Kompiuteriniai zaidimai, kaip ir bet kokia kita technologija, priklausomai nuo use case'o, gali buti naudinga, zalinga ar neutrali. Cia yra tevu atsakomybes klausimas nepilnameciu auklejime ir asmeninio suaugusio zmogaus pasirinkimo klausimas gyvenime. Pacios technologijos nera nei "geris", nei "blogis" - jos tiesiog yra, nes yra poreikis joms. Savo darzelinukams vaikams rodot multikus, bet turbut pornuchos ir "pjuklu" pries miega negrudat i galva. Kazkoks "common sense" turetu buti ir su zaidimais.

Virtualioje erdveje pasitenkinimas savimi ateina daug greiciau ir lengviau, uztenka ideti maziau pastangu, lengviau parodyti savo sugebejimus/pasiekimus kitiems, daugiau bendraminciu, padares klaida paspausi load arba restart mygtuka... tiesiog viskas paprasciau