Teigiama, kad EDI sukūrė JAV armijos seržantas Edas Gilbertas (Ed Guilbert) 1948 m. Berlyno blokados metu.

Jo sugalvotas metodas padėjo pagrindus elektroninių duomenų mainų (angl. Electronic data interchange) technologijai, kuri dabar yra plačiai naudojama gamyboje, prekyboje, logistikoje, finansų ir kitose srityse.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui 1945 m. gegužės mėn. Berlynas buvo padalintas į keturias zonas kontroliuojamas Didžiosios Britanijos, JAV, Prancūzijos ir SSRS.

Praėjus trims metams santykiai tarp sąjungininkų stipriai pablogėjo ir Sovietų pusė pradėjo vakarų Berlyno ekonominę blokadą. Maisto produktų pristatymas į vakarų šalių kontroliuojamas zonas tapo įmanomas tik trimis oro koridoriais, kurie buvo suderinti su SSRS dar iki Vokietijos kapituliacijos.

1948 m. birželį JAV karinių oro pajėgų lėktuvai pradėjo tiekti būtiniausius maisto produktus į vakarų Berlyną, kuriame gyveno apie 2 mln. žmonių. Pirmą kartą istorijoje tokios didelės apimties krovinių pristatymas oru turėjo būti vykdomas ypač greitai.

Kiekvienas apie 30 km. pločio oro koridorius buvo naudojamas tik vienos krypties judėjimui lėktuvams atskrendantiems iš Berlyno, Hamburgo ar Frankfurto.

Pilotai turėjo tik vieną bandymą sėkmingai nusileisti, jei nepavykdavo to padaryti iš pirmo karto lėktuvas su kroviniu privalėjo skristi atgal.

Tokia sistema leido lėktuvams tūpti Berlyne kas tris minutes, o jų buvimas ant žemės trukdavo apie 30 minučių.

Tokiomis įtemptomis sąlygomis prekių pakrovimas ir iškrovimas vyko greičiau nei buvo apdorojami juos lydintys dokumentai. Reikia atkreipti dėmesį, kad tai buvo tik 20 amžiaus vidurys kai naudojamos technologijos buvo dar pakankamai primityvios ir reikalavo daug rankinio darbo.

Vyresnysis JAV armijos seržantas Edas Gilbertas pasiūlė sprendimą kaip efektyviai apdoroti didžiulį kiekį krovinius lydinčių dokumentų. Norėdamas sumažinti antžeminių tarnybų darbuotojų, kurie vos spėdavo apdoroti įeinančius ir išeinančius dokumentus, darbo krūvį jis sugalvojo trumpų standartinių pranešimų (krovinio važtaraščių) sistemą. Ją buvo galimą naudoti pasitelkiant tuo metu turėtas ryšio priemones – telegrafą, telefoną ir teletaipą.

Gilberto sukurta sistema konvertuodavo skirtingomis kalbomis ir formatais parengtus dokumentus į standartizuotus pranešimus ir veikdavo panašiai kaip Morzės abėcėlė.

Seržanto sugalvotas vieningas logistinės informacijos apsikeitimo būdas leido geriau kontroliuoti visą tiekimo procesą ir užtikrino tūkstančių tonų krovinių atsekamumą per visą 13 mėnesių trukusią blokadą.

Tuo metu idėjos apie efektyvesnį informacijos perdavimą jau kurį laiką sklandė ore. Dar prieš dešimtmetį iki Antrojo pasaulinio karo buvo sukurtas teletaipas – raidinis telegrafo aparatas galintis priimti ir išsiųsti tekstinius pranešimus.

Šio prietaiso pirmtakas buvo juostinis telegrafo aparatas naudotas nuo 1870 metų perduoti akcijų biržos informaciją. Prietaisas spausdindavo tekstą ant siauros nenutrūkstančios popierinės juostelės vieno simbolio per sekundę greičiu.

Teletaipas buvo pažangesnis telegrafo aparatas, kuris leido greitai susijungti su atskirais abonentais ir jiems nusiųsti individualius pranešimus.

Tokie pranešimai tinklo viduje buvo perduodami specialiu 5 bitų Bodo kodu, nes Morzės abėcėlė šiam tikslui jau netiko. Informacijos apsikeitimo greitis išaugo keletą kartų.

Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje pradėjęs veikti tinklas „Telex“ užtikrino, kad abonentai turintys teletaipus galėtų bendrauti tarpusavyje.

Pagal tarptautinius susitarimus „Telex“ pranešimai buvo pripažinti dokumentais, o „Telex“ tinklas jų perdavimo kanalu. Tarpukaryje ir po karo tinklas buvo daugiausiai naudojamas verslo komunikacijai. Jis padėjo išspręsti vieną iš pagrindinių kliūčių – lėtą dokumentų perdavimą įprastu paštu. Naujas būdas keistis informacija verslui suteikė tuo metu neregėtą pranašumą ir, galima sakyti, padėjo pagrindus elektroniniam dokumentų valdymui.

Per 328 dienas trukusią Berlyno blokadą amerikiečiai įvykdė apie 278 000 reisų ir pervežė daugiau nei 2,3 mln. tonų įvairių krovinių. Pasibaigus blokadai būtinybės koordinuoti krovinių pervežimą nebeliko. Daugumoje ūkio sričių veiklos tempas buvo daug mažesnis nei operacijos metu. Tik praėjus dviem dešimtmečiams technologija buvo vėl pradėta naudoti.

Šeštame dešimtmetyje buvęs seržantas Gilbertas dirbdamas korporacijoje „DuPont“ sukūrė pranešimo formatą skirtą informacijos apie krovinį perdavimui elektroniniu būdu. EDI „tėvas“ išplėtojo savo ankstesniąją idėją ir dokumentų mainai jau galėjo vykti visai nenaudojant popieriaus.

Parengta ediweb.com

Komentarai ()