Pabandė įvertinti, kuri šalis Korėjos regione turi didžiausią karinę galią ()
Korėjos pusiasalyje įtampa ir toliau auga. Karingos pozicijos besilaikanti Šiaurės Korėja kelia vis daugiau nerimo savo kaimynėms. Pagrindinių regiono veikėjų tikrąją karinę galią apžvelgia naujienų portalas „Deutsche Welle“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šiaurės Korėja – labai militarizuota
Nuo 1950–1953 m. Korėjos karo pabaigos Šiaurės Korėją nuo Pietų Korėjos skiria demilitarizuota zona. Šių dviejų šalių konfliktas anuomet baigėsi paliaubomis, o ne taikos sutartimi, tad demilitarizuota zona iki šiol tebėra viena iš labiausiai kariniu požiūriu saugomų teritorijų pasaulyje – dvi itin galingos pasaulio karinės galios čia yra nuolat pasirengusios susiremti.
Remiantis Vokietijoje veikiančio nevyriausybinio Bonos tarptautinio konversijos centro (BICC) sudarytu indeksu, Pietų Korėja yra viena labiausiai militarizuotų valstybių pasaulyje. Pagal šį 2016 m. paskutinįsyk atnaujintą pasaulinį indeksą ji rikiuojasi šeštoje vietoje.
Šiaurės Korėja pagal šį indeksą nėra reitinguojama, kadangi su jos karinėmis galiomis susijusią informaciją pernelyg sunku gauti ir įvertinti. Vieno iš BICC stebėtojų Mariuso Baleso teigimu, „militarizacijos laipsnis aukštas“ ir šiaurės korėjiečių visuomenėje. „Tokią išvadą galima daryti atsižvelgiant į tai, kad iš 24 mln. šalies gyventojų 1,2 mln. yra kariškiai“, – aiškina jis.
Didelius karinius pajėgumus turinčios abi Korėjos turi ir tam tikrą užnugarį – kiekvieną iš jų palaiko geopolitinių tarpusavio nesutarimų nuo senų laikų turinčios šalys. Šiaurės Korėjos geriausia bičiulė – Kinijos Liaudies Respublika, o Pietų Korėja palaiko glaudžius santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
JAV ir Pietų Korėjos santykiai įtvirtinti dar 1953-iaisiais, šioms dviem valstybėms sudarius karinį aljansą. Šiaurės Korėja 1961 m. pasirašė draugystės sutartį su Kinija ir buvusia Sovietų Sąjunga. Į šią sutartį, be kita ko, įtrauktos nuostatos dėl karinės ir ekonominės pagalbos teikimo.
Rusija iš karinės pagalbos pakto po kiek laiko pasitraukė, ir nors Kinijos atžvilgiu jis tebegalioja, Pekinas vis aktyviau skatina Šiaurės Korėją atsisakyti agresyvios laikysenos. Nacionalistinio pobūdžio komentarais garsėjantis Kinijos dienraštis „Global Times“ neseniai ėmė itin aršiai kritikuoti Šiaurės Korėją už tai, kad ši destabilizuoja padėtį regione, ir ragino ją kuo greičiau nutraukti branduolinę programą.
Kita regiono veikėja – Japonija – taip pat jaučia iš Šiaurės Korėjos kylančią grėsmę. Ir nors Tokijo pozicija regione paremta ypatingais Japonijos ryšiais su JAV, šalies santykiai su tokiomis šalimis kaip Pietų Korėja ir Kinija yra apsunkinti kolonijinės praeities ir Antrojo pasaulinio karo palikimo.
Kiekybė nelygu kokybė
Kaip nurodo „Deutsche Welle“, karinės galios pusiausvyrą regione galima vertinti, pavyzdžiui, lyginant kiekvienos šalies karinėse pajėgose tarnaujančių žmonių skaičių arba kiekvienai iš atitinkamų šalių priklausančios ginkluotės mastą ir dydį. Vis dėlto, pažymima apžvalgoje, vadovaujantis tokiu požiūriu padarytos išvados nebūtų pakankamai tikslios ir pateikiamus skaičius reikėtų vertinti gana kritiškai.
Jungtinėje Karalystėje įsikūrusio Tarptautinio strateginių studijų instituto (IISS) parengtą metinę ataskaitą pavadinimu „Karinė pusiausvyra“ (angl. Military Balance) specialistai laiko pakankamai autoritetingu šaltiniu. Joje pateikiama išsamių įrodymų, susijusių su atitinkamų šalių vykdytu ginklų įsigijimu.
Ataskaitoje minimi skaičiai iš dalies grindžiami tarptautinėms organizacijoms, kaip antai Jungtinių Tautų įprastinių ginklų registrui, šalių pateiktais oficialiais duomenimis. Tačiau IISS nei atskleidžia visus informacijos šaltinius, nei vadovaujasi viena bendra metodika. Pavyzdžiui, neaišku, kiek patikimi yra ataskaitoje pateikiami su Šiaurės Korėja susiję statistiniai duomenys, kadangi jokių oficialių duomenų šalis neteikia.
Kad ir kaip ten būtų, kito varianto nėra, teigia BICC ekspertas M. Balesas. „Karinė pusiausvyra“, pasak jo, yra geriausias, o taip pat ir vienintelis šaltinis šioje srityje.
M. Balesas vis dėlto pabrėžia, kad skaičiai atspindi viso labo ginklų kiekybę, bet ne kokybę. Pavyzdžiui, sako ekspertas, negali būti laikoma, kad vienas sunkusis tankas savo pajėgumais visiškai prilygsta kitam sunkiajam tankui. „Sovietinis tankas T-62, kurį nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio turi Šiaurės Korėjos kariuomenė, negali būti lyginamas su Pietų Korėjai priklausančiu 2013-ųjų gamybos „K2 Black Panther“, – sako jis.
Pasak eksperto, metodika, kurią taikant karinė galia buvo vertinama XIX ir XX amžiuose, jau laikytina gerokai pasenusia.
„Šiuolaikinių karų ir šiuolaikinių ginklų sistemų taip lyginti nebeverta“, – įsitikinęs M. Balesas. Pasak jo, šiandien, norint sunaikinti priešo tankus, nebūtina turėti tiek pat tankų – šiuo tikslu galima naudoti, pavyzdžiui, dronus, sraigtasparnius ar kitus orlaivius.
Be to, skaičiai nepasako nieko apie kitus gyvybiškai svarbius išteklius – tuos, kurie reikalingi ginklams eksploatuoti. Šiaurės Korėja, pasak M. Baleso, patiria didžiulį degalų stygių, o tai savo ruožtu apsunkina galimybes naudotis mokomaisiais orlaiviais.
Eksperto teigimu, Šiaurės Korėjos atveju „karinių priemonių kiekybė yra priešinga jų kokybei. Šalies oro pajėgos yra ypač pasenusios – patys moderniausi orlaiviai pagaminti dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje“.
O štai Pietų Korėjos karinė įranga – pati moderniausia. Pagrindinės jos ginklų tiekėjos – JAV ir Vokietija.
Kaip rašo „Deutsche Welle“, pagal skaičius galima spręsti ir apie tai, kurioms karybos sritims atitinkamos šalys skiria daugiausia dėmesio.
Pavyzdžiui, Japonija, būdama valstybė saloje, labiausiai rūpinasi karinių jūrų ir oro pajėgumų stiprinimu. O tai, kad abi Korėjos pasižymi santykinai dideliu sunkiųjų tankų ir artilerijos ginklų skaičiumi, rodo, kad šių dviejų šalių kariuomenės yra orientuotos į intensyvius sausumos mūšius ir sienų gynybą. Gausus povandeninis Šiaurės Korėjos laivynas iš esmės atlieka atgrasomąjį vaidmenį.
Apskritai, sprendžiant pagal skaičius, visos regiono šalys yra nusiteikusios ryžtingai save ginti karinėmis priemonėmis, rašoma apžvalgoje.
Tarp šalių – didžiulis technologinis atotrūkis
Kad ir kokie būtų skaičiai, jie tampa nieko verti, įvertinus JAV karinio aparato pajėgumą. Vos pažvelgus į strateginius Amerikos ginklus, įskaitant ilgojo nuotolio raketas ir branduolines galvutes, tai tampa akivaizdu. Kinija ir JAV, priešingai nei Pietų Korėja ir Japonija, tokiais pajėgumais pasigirti gali.
Šiaurės Korėja deda daug pastangų, kad pasiektų panašų lygį, tačiau, bent iki šiol, mėgindama sukurti patikimas ilgojo nuotolio raketas, patyrė nemažai nuviliančių sunkumų. Stebėtojų manymu, JAV ginklų gamybos technologijos yra taip toli pažengusios į priekį, kad Šiaurės Korėja vargu ar turi kokių nors galimybių su JAV konkuruoti technologiniame lygmenyje.
„Įvertinus visus techninius aspektus, vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja yra labai tarpusavyje pažeidžiamos“, – sako BICC analitikas M. Balesas.
Apie 70 proc. Šiaurės Korėjos sausumos pajėgų dislokuota pasienyje. Straipsnyje primenama, kad gyvybingoji Pietų Korėjos sostinė Seulas yra vos už 50 kilometrų nuo sienos su Šiaurės Korėja. M. Baleso teigimu, „nesvarbu, kad technologijos pasenusios – tikimybės, kad tankais, artilerija ir šarvuotais transporteriais surengtas išpuolis prieš Pietų Korėją būtų pragaištingas, vis dėlto yra“.
