Po daugybės pralaimėjimų tapo aišku, kad reikia naujo ginklo prieš vokiečių tankus, todėl 1942 metais buvo sukurtas PIAT: unikalus ginklas, kokio dabar nerasite nė su žiburiu (Video) (2)
Paplitus tankams atsirado ir daugiau kovai su jais skirtų ginklų. Buvo reikalingi ne tik savaeigiai pabūklai, bet ir lengvi, pėstininkams pritaikyti ginklai. Vienas tokių – britiškas PIAT. Šis keistas išradimas nesinaudojo raketomis ar kitais įprastais paleidimo mechanizmais. PIAT sviedinius mėtė spyruoklės pagalba.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo naudojami trys pagrindiniai prieštankiniai ginklai: minos, mėtomi užtaisai (ir Molotovo kokteiliai) bei prieštankiniai šautuvai. Minas reikėjo paslėpti iš anksto, todėl jos netiko puolimui ar gynybai nuo netikėtų atakų. Mėtomi užtaisai buvo efektyvūs tik tuomet, kai tankas buvo labai arti, labai daug priklausė nuo karių taiklumo. Tuo tarpu prieštankiniai šautuvai nebuvo labai efektyvūs, juos reikėjo kruopščiai nutaikyti, o šauliams šie ginklai irgi nepatiko dėl atatrankos ir dydžio.
Karui įpusėjus britai suvokė, kad prieštankiniai šautuvai jau nebegali padaryti didelės žalos vokiečių tankams. Reikėjo naujo ginklo, todėl 1942 metais buvo sukurtas PIAT, kuris jau 1943 metais pasiekė mūšių laukus. PIAT buvo sunkiai užtaisomas, bet gana taiklus, tiesioginio šūvio nuotolis siekė 110, o netiesioginio – 320 metrų. PIAT galėjo valdyti vienas žmogus, nors įprastai su šiuo ginklu dirbo du kariai – vienas visuomet nešiodavo šaudmenis. Visgi, šiais laikais PIAT dažniausiai prisimenamas dėl savo keisto mechanizmo.
PIAT iš dalies veikė kaip laidynė, kuri savo sviedinius meta mechaninės tempimo jėgos pagalba. Tik PIAT naudojo labai standžią spyruoklę. Įprasti prieštankiniai ginklai, kaip tuometinė amerikietiška Bazooka ar vokiečių Panzerfaust, pasinaudojo vien chemine stūmimo jėga. Tai galėjo būti raketinis sviedinys ar koks nors užtaisas, veikiantis kontroliuojamo sprogimo tūtelėje principu (kaip įprasti šaunamieji ginklai). Šiuo atžvilgiu PIAT buvo unikalus.
Į ginklą buvo įstatomas 83 mm sviedinys. Cilindro formos PIAT korpuse buvo labai standi spyruoklė, kurią karys šiaip ne taip turėjo suslėgti – tam reikėjo daugiau nei 90 kg jėgos. Nusitaikius telikdavo paspausti didelį gaiduką. Spyruoklė staiga išsiskleisdavo su didele jėgą, vienu metu mesdama sviedinį į priekį ir detonuodama jo galinėje dalyje esantį nedidelį užtaisą, kuris taip pat prisidėdavo prie PIAT šūvio nuotolio.
Teoriškai, PIAT turėjo užsitaisyti automatiškai, tačiau šis mechanizmas suveikdavo ne visada. Tikriau, nesuveikdavo taip dažnai, kad labai erzino ginklą naudojančius karius. 110 metrų šūvio nuotolis taip pat nebuvo labai didelis, todėl prie tankų ir kitų šarvuotų mašinų reikėjo prieiti pakankamai arti. Sviediniai skriejo nedideliu greičiu – maždaug 83 metrų per sekundę, tačiau PIAT vis tiek pasižymėjo labai nemalonia atatranka. Gera žinia buvo ta, kad PIAT galėjo įveikti daugelį priešo šarvuotų mašinų, jei tik kariams sėkmingai pavykdavo prisiartinti. Bet ir pataikyti reikėjo labai taikliai – sviediniai dažnai atšokdavo, jei pataikydavo kampu, ir nesprogdavo visiškai.
Neįprastas PIAT mechanizmas turėjo ir pliusų. Kadangi sviedinys nebuvo įstatomas į vamzdį, jis galėjo būti gana didelis. Pats ginklas svėrė 14,5 kg, sviedinys – 1,36. PIAT veikė palyginti tyliai, nesukeldavo matomo šviesos blyksnio, todėl kariai galėjo lengviau pranykti tamsoje.
PIAT buvo naudojamos nuo sąjungininkų įsiveržimo į Siciliją iki pat 1950 metų. Kariai per daug šiuo ginklu nesižavėjo, matydami raketines alternatyvas, tačiau PIAT buvo pigus ir patikimas. Visgi, šiais laikais tokio prieštankinio ginklo jau nebeįsivaizduotume.
Beje, šiais laikais PIAT yra kolekcinis ginklas, kaip ir galite įsivaizduoti, tačiau nėra toks jau beprotiškai brangus. Gerai išsilaikęs PIAT gali kainuoti 2-4 tūkstančius eurų.
