Pagal Olandijos energetikos tinklų planus Šiaurės jūroje reikėtų įrengti dirbtinę salą „Dogger Bank“, kuri ribotųsi su šalia esančiomis vėjo jėgainėmis. Ši sala veiktų kaip didžiulių jūroje esančių vėjo jėgainių centras, tarsi elektros šakotuvas.

Planuojama, kad „Dogger Bank“ būtų įrengta 125 km (78 mylių) nuo Rytų Jorkšyro pakrantės.

Ši vieta pasirinkta dėl vėjuotumo ir seklios vietovės. Numatoma, kad elektros šakotuvas perduotų energiją per ilgą kabelį į JK ir Nyderlandus, o vėliau galbūt ir į Belgiją, Vokietiją ir Daniją.

„TenneT“, projekto paramos teikėjas, visai neseniai pasidalino tyrimo išvadomis, kuriose teigiama, kad šis planas gali būti milijardais eurų pigesnis nei įprastų vėjo jėgainių ir tarptautinių elektros jungčių įrengimas. Šis projektas pateikiamas kaip novatoriškas atsakymas į pramonės keliamus vis didesnius uždavinius, kaip būtinybę mažinti jūrinės vėjo energetikos kaštus.

Vėjo jėgainės keliasi vis toliau nuo kranto. To priežastis labai paprasta – tiesiog nebelieka tinkamos vietos. „Svarbu, kad būtų judama link išlaidų mažinimo. Juk dabar jūrinei vėjo energetikai priekrantėse beveik nebelieka vietos, tad logiška – mes žiūrime į vis tolimesnius regionus“ – sako Rob van der Hage, „TenneT“ vėjo jėgainių tinklo plėtros programos vadovas.

Kiekvienas kilometras tolyn į jūrą reiškia papildomai brangų elektros kabelį. Tad esant masto ekonomikai, didesniam vėjo greičiui toliau nuo kranto ir palyginti trumpiems ir pigesniems elektros kabeliams, kurie paima energiją iš jūrinių vėjo jėgainių – salos idėja išspręstų daugybę klausimų.

Saloje esantys keitikliai pakeistų kintamą srovę, kuri keliaudama didelius atstumus patiria elektros energijos nuostolius, į nuolatinę srovę, kuri būtų nukreipta į JK arba Nyderlandus. Naudojant tokią technologiją vėjo jėgainės įgautų lankstumo, tai reiškia, kad būtų galima elektros energiją tiekti į bet kurios šalies rinką ir bet kuriuo metu. Vėjo jėgainių pagaminta energija būtų maksimaliai išnaudojama.

Kad tilptų visa reikalinga įranga, salos dydis turėtų siekti 5–6 kvadratinius kilometrus. Ir nors pastatyti salą atrodo didžiulis inžinerinis iššūkis, Rob van der Hage yra ryžtingai nusiteikęs – „Ar tai sunku? Nyderlanduose, kai mes pamatome vandens „gabalą“, užsimanome statyti salas ir atsikovoti žemę. Mes tai darėme šimtmečius. Tai nėra didžiausias iššūkis“.

Visgi didžiausios šio projekto kliūtys greičiausiai bus susijusios su ekonominiais dalykais. Nors „TenneT“ planuoja pritraukti maždaug 1.5 mlrd. eurų investicijų salos statybai, pačios elektros energijos gamyba turi būti palikta tokiems vėjo jėgainių parkų vystytojams kaip Danijos „Ørsted“ ir Vokietijos „Innogy“. Tačiau norėdami su jais darbuotis „TenneT“ turi rasti energijos tinklo operatorių, tokį kaip „UK National Grid“, kurie padėtų sumokėti už ilgo nuotolio kabelių tiesimą.

Šis planas yra labai ambicingas ir Rob van der Hage pripažįsta, kad „sala galėtų pradėti pilnai veikti ne ankščiau kaip 2027 metais. Visgi ši sala galėtų valdyti 30 GW galios vėjo jėgainių parką, o tai yra 2 kartus daugiau nei dabar yra įrengta jūrinių vėjo jėgainių visoje Europoje“. Šiuo planu susidomėjo tokios bendrovės kaip „Shell“, kuri neseniai padvigubino savo atsinaujinančios energijos investicijas, nors ir pripažino, kad jūroje esančios vėjo jėgainės, nepaisant to, kad paprastai kainuoja milijardus eurų, dar nėra pakankamai didelės, kad galėtų maksimaliai į jas investuoti.

Peter Atherton, Cornwall Insight energetikos analitikas, pripažįsta, kad „tai bus brangus projektas, palyginti su vėjo jėgainių parkais šalia pakrančių“, bet ir pripažino, kad „tai bus labai įdomus projektas, o kadangi pramonė vis labiau keičiasi reikia imtis nestandartinių, vadinamų „thinking outside the box“ metodų. Pagrindinis klausimas lieka ar ekonomiškai yra įmanoma įgyvendinti šį projektą, ar įmanoma parduoti Šiaurės jūros vėją“.

Komentarai ()