Iš pradžių Julijai Skripal, o dabar – ir jos tėvui, buvusiam dvigubam agentui Sergejui Skripaliui, pabudus iš komos, rankoves pasiraitojo sąmokslo teorijų šalininkai bei Kremliaus propaganda. Esą jei nervus paralyžiuojanti medžiaga „Novičiok“ tokia nuodinga, kodėl Skripaliai nemirė tą pačią dieną, kai buvo apnuodyti Anglijos Solsberio mieste? Klausimas pagrįstas, bet atsakymas sąmokslu nekvepia, politics.co.uk rašo cheminių ginklų ekspertas Danas Kaszeta.

Kadangi abiejų Skripalių būklė nebėra kritinė, sąmokslo teorijų gerbėjai dabar primena, kad Jungtinės Karalystės ir kitų šalių pareigūnai anksčiau kalbėjo, esą vadinamoji „Novičiok“ medžiaga dažniausiai nužudo iškart, nes yra be galo nuodinga.

Tokie pastebėjimai naudingi ir Rusijai, kurios propaganda pastarosiomis dienomis skleidžia kaltinimus, esą Skripalių apnuodijimą suorganizavo ar net išgalvojo pati Jungtinė Karalystė. Suprask, Londonas specialiai siekė, kad pašlytų santykiai su Maskva.

Tačiau D. Kaszeta mano, kad stebėtis tuo, jog abu Skripaliai išgyveno, nederėtų. Kodėl?

„Novičiok“ nėra toksinas

Pirmiausia ekspertas siūlo atkreipti dėmesį į vartojamą terminologiją. „Nervų agentai“ yra cheminės medžiagos, kurios sutrikdo žmogaus nervų sistemos veiklą susikabindamos su acetilcholinesteraze – didelio katalizinio veikimo fermentu.

Pagal šį apibrėžimą į „nervų agentų“ šeimą įtraukiamos kelios cheminiais ginklais vadintinos medžiagos ir kelios pesticidų rūšys.

„Nervų agentai“ techniškai nėra toksinai – nuodingos medžiagos, randamos grybuose, bakterijose, augaluose. Pavyzdžiui, gyvačių nuodai yra toksinai.

Tuo tarpu zarinas, kita cheminė medžiaga VX ir „Novičiok“ nėra toksinai, nes yra žmogaus gamybos produktai.

Šiuo atveju nenaudingas ir terminas „nervus paralyžiuojančios dujos“, kadangi „nervų agentai“ kambario temperatūroje yra skysti arba kieti.

Terminas „kovinė medžiaga“, anot D. Kaszetos, irgi visiškai beprasmis. Taip, kai kurių šalių, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos ir JAV, pajėgos Šaltojo karo metu sukūrė itin nuodingų nervų agentų.

Bet kitų šalių kariuomenės kūrė ir naudojo ne tokias nuodingas medžiagas. Antai per Irako ir Irano karą Saddamo Husseino režimas ir prieš civilius, ir prieš karinius taikinius naudojo labai prastos kokybės zariną.

O kadangi skirtingų šalių pajėgos yra turėjusios ir labai galingų, ir prastesnių „nervų agentų“, kalbėti apie kovinę medžiagą nėra didelės prasmės.

„Lygiai taip pat beprasmiška aukščiausio lygio vynuogių produktu vadinti ir kokybišką Bordo vyną, ir paprastas vynuogių sultis“, – rašo D. Kaszeta.

Realybė – ne laboratorija

„Nervų agentai“ greitai suveikia tik tuomet, jei yra įkvepiami, o Skripalių atveju medžiaga į jų organizmus pateko per odą – toks procesas kur kas lėtesnis. Nuodai nuo vietų, kur medžiaga pateko ant odos, iki gyvybiškai svarbių organizmo dalių nukeliauja per kelias valandas.

Per Šaltąjį karą buvo tiriamas „nervų agento“ „Soman“ poveikis ožkoms. Gyvūnai, kurių oda buvo nuskusta, nudvėsė po 48 valandų, tad tikrai negreitai.

Be to, gali būti, kad numatytai „Novičiok“ dozei kažkas sutrukdė. Pavyzdžiui, asmuo, atidaręs Skripalių namo duris (būtent ten buvo palikta medžiaga, – red.) galbūt mūvėjo pirštines. Tokiu atveju dozė greičiausiai nebuvo tokia efektyvi, kokia turėjo būti.

Galiausiai negalime atmesti paprastų, žmogiškų priežasčių – juk vienas Skripalių galėjo, pavyzdžiui, pasakyti: „Kas čia man ant rankų? Einu jas nusiplauti.“

Muilas ir vanduo, tiesą sakant, neblogai nukenksmina „nervų agentus“ – vyksta procesas, vadinamas hidrolize. O gal ir Skripalių namo durys sušlapo? Solsberyje dažnai lyja.

Tikras nuodų poveikis dažniausiai skiriasi nuo teorinio nuodingumo, nustatomo laboratorijose.

Net per didžiausius incidentus – Tokijuje, Rytų Gutoje, Chan Šeichune – daugiau žmonių buvo sužeisti, o ne žuvo.

Tokijuje 12 asmenų mirė, bet išgyveno daugiau nei tūkstantis sunkiau ar lengviau nukentėjusiųjų.

Visų svarbiausia turėti omenyje tai, kad visi tie toksikologiniai duomenys buvo gauti per eksperimentus, kuomet taikinių – beveik visada gyvūnų – gyvybių nebandyta gelbėti.

Tai logiška: jei nori nustatyti mirtingumo lygį, priešnuodžiai tik iškreipia tyrimo rezultatus.

„Teiginiai, kad medžiaga X yra penkis kartus nuodingesnė nei medžiaga Y, teisingi tik nesikišant medikams, – teigia D.Kaszeta. – Nervų agentai yra žudikai, jei nėra gydymo. Tačiau faktai rodo, kad mirtingumas iškart mažėja, jei suteikiama medicininė pagalba.

Yra buvę nemažai atvejų, kai žmonės buvo apnuodyti didelėmis tokių medžiagų dozėmis, bet išgyveno griebusis agresyvaus gydymo.“

Galima apriboti žalą

Vertinant Skripalių apnuodijimo atvejį, akivaizdu, kad ir pastarieji, ir jiems į pagalbą suskubęs bei nukentėjęs policijos konsteblis, beveik iškart sulaukė medikų pagalbos. Tuo metu frazė, esą nėra priešnuodžio „Novičiok“ buvo kartojama rimtai ir nepateikiant konteksto.

Tiesa, kad konkretaus priešnuodžio, kuriuo būtų galima kontratakuoti, – antitoksino ar antivenino – nėra. Tačiau mes galime apriboti medžiagos padaromą žalą.

Visi „nervų agentai“, seni ir nauji, veikia pagal tuos pačius biocheminius principus ir žalą padaro sukeldami cholinerginę krizę – įvairių organizmo sistemų sutrikimus. O terapija tokia pati ir nepriklausanti nei nuo medžiagos, nei nuo dozės.

Svarbiausias vaistas – atropinas. Šis alkaloidas iškart imasi kovoti su acetilcholino pertekliumi nervų sistemoje, kitaip tariant, neleidžia stiprėti auką žudantiems chemikalams.

Atropinas nėra retas ar egzotinis vaistas, jo visada apstu greitosios pagalbos automobiliuose, nes jis naudojamas ir gaivinant narkotikų perdozavusius ar širdies smūgį patyrusius asmenis. Žinoma, nieko keisto, kad atropino buvo ir Solsberio ligoninėje.

„Dar yra oksimų, antikonvulsantų – pavyzdžiui, diazepamų. Tokie vaistai irgi galėjo pagelbėti Skripaliams.

Kaip kovoti su cheminiais ginklais, nagrinėjau 27 metus, tad manęs nestebina faktas, kad Sergejus ir Julija Skripaliai išgyveno“, – teigia D.Kaszeta.

Komentarai (10)