Ar išmanusis telefonas gali nuskaityti negyvo žmogaus pirštų antspaudus? Detektyvai tai jau patikrino ()
Dar kovą pora detektyvų apsilankė viename morge Floridoje. Jie norėjo pamatyti vieno anksčiau policijos pareigūnų nušauto vyro kūną. Nors šie jų veiksmai nebuvo teisėti, jiems buvo leista prieiti prie velionio ir netgi jį paliesti. Detektyvai kelias minutes nesėkmingai bandė pasinaudoti mirusiojo pirštais, kad patektų į jo telefoną, tačiau nesėkmingai. Šie jų veiksmai kelia ne tik etinių, bet ir technologinių klausimų - kodėl skeneris nesuveikė?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Incidento metu nušauto vyro vardas - Linus Phillip. Vyksta tyrimas, siekiant išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes ir pareigūnai žino, kad dalis paslapčių tikriausiai slepiasi Phillipo telefone. Tačiau negyvi vyro pirštai telefono neįtikino ir jis neatsirakino. Technologijų ekspertai teigia, kad tai - visai nėra keista.
Nemažai išmaniųjų telefonų naudoja vadinamuosius elektros laidumo jutiklius. Žmogaus kūnas turi šiokį tokį krūvį, o jutiklyje yra mažyčiai kondensatoriai. Jie labiau įsikrauna po piršto antspaudo iškilumais nei grioveliais, ir ši informacija padeda kompiuteriui susidaryti tikslų piršto antspaudo vaizdą. Mirusio žmogaus kūnas jokio krūvio nebeturi, todėl sensorius veikti negali. Dar daugiau - negyvų žmonių kūnai po truputį džiūva ir jų pirštai tampa mažiau laidūs elektrai. Taigi, kuo ilgiau žmogus yra miręs, tuo mažiau šansų jo pirštus panaudoti telefonų atrakinimui.
Senesni telefonai naudojo optinius jutiklius, kurie tiesiog matavo šviesos skirtumus tarp griovelių ir iškilumų. Šie pirštų antspaudų skaitytuvai turėjo didžiulį trūkumą - juos buvo lengva apgauti pasinaudojant piršto nuotrauka ir, pavyzdžiui, silikoniniu žmogaus antspaudo modeliu. Optiniai jutikliai po truputį grįžta į madą, nes gamintojai jau rodo norą pirštų antspaudų jutiklį montuoti liečiamame ekrane. Tokie jutikliai ilgiau atpažintų negyvo žmogaus pirštą, tačiau laikui bėgant ir jie telefono nebeatrakintų.
Mirusių žmonių pirštų antspaudai su laiku keičiasi. Pirštai džiūva, iš jų pasitraukia drėgmė, jie raukšlėjasi. Tai pirštų antspaudus verčia neatpažįstamais ir elektros laidumo, ir optiniams, ir net ultragarsiniams jutikliams. Galiausiai, telefonų gamintojai yra apgalvoję ir tokią galimybę, kad kas nors be savininko sutikimo po kelių dienų tylos gali bandyti pasinaudoti įrenginiu, todėl net ir nuskaičius piršto antspaudą telefonas gali paprašyti suvesti slaptažodį ar kodą. Tačiau, jei žmogus yra neseniai miręs, tikėtina, kad telefonas atsirakins be jokių problemų.
Lygiai taip pat pareigūnus būtų įsileidęs ir telefonas su veido atpažinimo technologija. Ji toli gražu dar nėra tobula, todėl be vargo atpažintų ir negyvo žmogaus veidą. Taip yra todėl, kad veido atpažinimo technologija turi atpažinti savininką ir jam vos pabudus, ir dėvint makiažą, ir šiek tiek pavargus. Todėl nedideli veido pokyčiai, įvykę žmogui mirus, būtų tiesiog pražiūrimi.