Laivai yra įspūdingi inžinierių kūriniai, kurie ilgą laiką praleidžia sūriame vandenyje. Tai, savaime aišku, sukelia nemažai problemų. Laivų korpusai sparčiai rūdija, juos reikia nuolat prižiūrėti. O kaip su inkarais? Kaip juos apsaugoti nuo rūdžių?

Rūdys yra plieno vėžys. Jos ne šiaip gadina metalinių daiktų išvaizdą, bet ir pažeidžia jų vientisumą. Inkarai būna labai sunkūs, tačiau svarbiausia tai, kad jie turi išlaikyti plūduriuojantį laivą. Bangos, vėjas ir laivo judesiai siekiant išlaisvinti inkarą, yra didelis stresas grandinėms. Tai kaip jos nesurūdija ir nenupūva?

Viskas labai paprasta - jos surūdija. Tokia yra gamta ir nieko čia nepakeisi. Vienintelė gudrybė, kurią galima panaudoti yra dažai, kurie nusilupa labai greitai dėl to, kad grandinės segmentai trinasi vienas į kitą, kreipiklius ir pakėlimo gervės mechanizmus. Tačiau grandinės yra tokios storos ir stiprios, kad rūdims reikia labai daug laiko, kad jas visiškai susilpnintų - iki to momento grandinė jau būtų pakeista.

Inkarų grandinės visada sulaukia dėmesio, kai laivas yra aptarnaujamas. Kai nuo laivo korpuso valomi polipai (ir rūdys), grandinės yra pašalinamos iš laivo, šveičiamos ir perdažomos. Padeda ir tai, kad į laivą keliama grandinė visada yra iš karto nuplaunama vandens srove, kuri pašalina sūrų jūros vandenį.

Kartais grandinės priežiūros sulaukia ir vietoje. Jūreiviai dažnai nuvalo rūdis nuo tų segmentų, kurie turi specialias žymas. Rūdžių sankaupos taip pat nusitrina nuleidžiant ir iškeliant inkarą.

Patys inkarai, beje, daugiau laiko praleidžia laive nei vandenyje. Priklausomai nuo laivo tipo, inkaras su visa grandine gali pergyventi savo laivą. Taip gali nutikti su nemaža dalimi šių laikų konteinerinių laivų, kurie inkarus naudoja retai. Jie yra labai stiprūs, pagaminti iš galvanizuoto plieno, todėl gali tarnauti labai ilgai.

Komentarai ()